Apie Kalėdinę eglutę, papročius ir jos galią

2020-12-17 / Žemaitijos NP

Kūčių ir Kalėdų šventės kildinamos iš mūsų protėvių pagarbos gamtai. Gruodžio pabaigoje stoja tamsiausias metas – trumpiausios dienos ir ilgiausios naktys. Tada visa Žemė, visa Gamta tarsi stabteli, užsnūsta tamsybėje. Laimė, ši pauzė trunka neilgai, po kelių parų dienos pradeda pamažu ilgėti, naktys – trumpėti…

Eglutė turėjo žmonėms magiškos reikšmės, nes žaliuoja ir vasarą, ir žiemą, todėl simbolizuoja gyvybės atsiradimą. Tai atgimimo bei vilties medis laukiant šviesos ir pavasario. Tik maždaug XVI amžiuje pradėta eglaites kirsti, nešti į būstus, miestų aikštes ir puošti. Manoma, ši tradicija atsirado Vokietijoje, o paskui išplito ir kituose kraštuose. Mūsų broliai latviai didžiuojasi, kad viena pirmųjų kalėdinių eglių buvo pastatyta Rygos aikštėje 1510 metais.

Prieš šventes buvo iš pagrindų tvarkomi namai, tik tada puošiama eglutė, švarinamas kūnas (pirties ritualas) bei siela – laikomasi rimties, susikaupimo ir pasninko. Eglutes žmonės puošdavo meduoliais, obuoliais, saldainiais, kartais – popierinėmis gėlėmis. Puošdavo ir langus – tarp dvigubo lango rėmo pridėdavo vatos, obuoliukų, saldainių.

Pagal tradicijas eglaitės neturėtų būti puošiamos anksčiau negu Kūčių – gruodžio 24-osios  vakarą. Be to, papuošta eglutė ar jos šaka turi būti laikoma namie iki pat Trijų karalių – sausio 6-osios.

Žmonės iki šiol tiki apsaugine spygliuočių galia. Eglių šakutėmis nubarstomas takas į namus, kuriuose pašarvoti mirusio žmogaus palaikai. Kūčių dieną kadagių šakelių primėtoma ant grindų – esą apsaugos namus nuo piktų dvasių.

Gražių eglučių Jūsų namuose.

 

Visuomenės informavimo specialistė
Dalia Jakštienė

 

Scroll to top