40-ties paukščių diena

Kovo dešimta diena nuo seno mūsų tautoje buvo minima 40-ties iš šiltų kraštų sugrįžusių paukščių diena. Tai paukščių laukimo ir pagerbimo diena! Gamtos reiškinius stebintys, gamtatikystės pagrindais gyvenantys lietuviai į kiekvieną gamtos reiškinį žiūrėjo su tam tikra atida, supratimu ir pagarba. Buvo manoma, jei naktį iš kovo devintos į kovo dešimtą šąla, tai dar keturiasdešimt parų šals. Tą dieną visi stengdavosi pamatyti būrį iš dausų parskrendančių paukščių, nes tikėjo, kad pamačiusius lydės laimė ir pasisekimas. Gimusieji kovo dešimtąją buvo laikomi labai judriais, gyvybingais, vietoje nenustygstančiais žmonėmis.

Pagal mūsų protėvių požiūrį į žmogaus apsuptį gamtoje paukščiai, kaip Dangaus ir Žemės ryšininkai, pavasario pranašai, buvo ypatingai garbinami. Ir nė vienas metų mėnuo neturi tiek daug paukščių gerbimo švenčių, kiek kovas. (Vincentas Sakas)

Tą dieną skirtinguose mūsų krašto regionuose maistas bei papročiai taip pat buvo susiję su sparnuočiais. Jaunimas, vaikai eidavo kiaušiniauti. Žinoma, rasti paukščio lizdą su jau sudėtais kiaušiniais buvo didžiulė sėkmė, nes vis tik tai ankstyvas pavasaris! Jei kam pasisekdavo tokį lizdą rasti, iš jo galėjo paimti tik vieną kiaušinį. Radusysis tapdavo tos dienos pažiba, nugalėtoju, o rastą kiaušinį jis saugodavo ištisus metus, nes tikėjo, kad jis neša sėkmę. Rašoma, kad Žemaitijoje buvo paprotys tą dieną niekur nekeliauti, laiką praleisti savo šeimos “lizde”. Namuose buvo kepama įvairi kiaušinienė, plakienė, bandelės, primenančios paukščių figūrėles. Atokvėpio valandėlėmis žaisdavo įvairius su plunksnuotaisiais skrajūnais susijusius žaidimus, stengėsi išgirsti kuo daugiau parskridusių paukščių balsų, pamatyti ir pažinti juos, pagal jų elgesį spėti kokie bus orai. Stengėsi į savo sodybas privilioti kuo įvairesnių paukščių, padėti jiems čia įsikurti ir sėkmingai išauginti vaikus.

Prisimenu, su kokiu atidumu tėvukas apžiūrėdavo sode kiekvieną medį, žinodavo kur kas peri. Atradęs naują plyšį-uoksą senoje obels šakoje jį šiek tiek praplatindavo paukščio įlindimui, nupjovęs šaką išskaptuodavo jos vidų ir užkaldavo stogelį. Būdavo malonu stebėti kaip visai neaukštai “cukrinėje”, “molinėje” ar kitoje obelyje naujai įrengtą lizdą lanko mėlynoji ar didžioji zylė. Ruošiant malkas, atrinkdavo stuobrius, kurių vidus lengviau išsivalydavo, pragręždavo landą, prikaldavo dugną bei stogelį ir įkeldavo paukščiams. Tvarte ar jo išorėje prie balkių buvo pritvirtintos lentutės ant kurių lizdus kraudavo blezdingos, o lauke – kregždės (taip jas vadinome). Dideliame prie tvarto pakabintame samtyje įsikurdavo “bitlesėlė”- pilkoji musinukė. Paukščiai būdavo nebailūs, dirbant bet kokį darbą patikliai tupėdavo šalia ir čiulbėdavo, nes žinojo, kad niekas nenukrapštys jo lizdo dėl to, kad teršia. Pasirodžiusius katinus, paukštvanagius ar kitus plėšrūnus atakuodavo didžiulis įvairių sodyboje perinčių paukščių būrys ir atėjūnas nieko nepešęs sprukdavo. Užkliūti paukščio lizdą, liesti paukščius buvo draudžiama nuo pat kūdikystės, sakydavo – prišauksit nelaimę, trenks Perkūnas, paukščiai nebemaitins paliestų ar net iš arti apžiūrėtų jauniklių.

Šį pavasarį sparnuočiai neskuba masiškai grįžti, nes dar ledu sukaustyti tarpumiškėse telkšantys ežerai, naktimis užsitraukia mažesni vandens telkiniai. Šiuo metu jau grįžę vieversiai, kovai, gervės, abiejų rūšių gulbės, įvairių rūšių antys, kragai, laukiai, pavieniai varnėnai, liepsnelės, nendrinės startos, pieviniai kalviukai, lygutės, slankos, pempės, baltieji ir pilkieji garniai, kiti. Laukuose nutūpia pailsėti būriai įvairių žąsų, kiti migruojantys paukščiai. Pasitikime juos dažniau pakeldami žvilgsnį į dangų, stabtelėdami, įsiklausydami. Tegul sparnuočius pasitinka ne benzopjūklų gausmas, o ramybė! Išvalykime senus ir įkelkime naujų inkilų, su pakantumu toleruokime laukinių paukščių kaimynystę, norą glaustis arčiau mūsų!

Ekologė Marija Jankauskienė