Vėdarai Žemaitijoje

2025-01-29 / Žemaitijos NP

Prieš didžiąsias šventes – Kalėdas ir Velykas pjaudavo kiaulę, nes prieš gavėnios laikotarpį reikėdavo daug ir sočiai pavalgyti. Papjovę kiaulę, stengdavosi viską panaudoti, kad nereikėtų nieko išmesti. Iš skrandžio virdavo plikynę, pūslę pripūsdavo ir pakabindavo paukšteliams nulesti, kraują ir žarnas panaudodavo vėdarams.

Kraujiniai vėdarai yra senovinis žemaičių patiekalas. Dabar kiek primirštas. Paimtą kraują truputį pasūdydavo, nes vėdarus kepdavo, kai būdavo sutvarkyta visa paskerstos kiaulės mėsa. Storąsias žarnas išvalydavo ir išplaudavo. Virdavo perlines kruopas, paspirgindavo lašinukus su svogūnais. Viską sumaišę su krauju kimšdavo į žarnas. Žemaitijoje kraujinius vėdarus kepdavo ir su bulvių tarkiu. Tada kraują sumaišydavo ne tik su perlinėmis kruopomis, bet gausiai pridėdavo ir bulvių tarkių. O jei likdavo nepanaudotų žarnų, kepdavo bulvinius vėdarus. Žarnų galus užspausdavo iš obels šakelių padarytais pagaliukais (skeltukais). Šitos užspaudimo vietos būdavo pačios skaniausios.
Gerai iškūrentame duonkepyje, kai lieka tik žarijos, vėdarai pašaunami kepti. Kepdavo apie valandą. Vėdarai skaniausi yra antrą dieną, kai supjaustyti paskrudinami keptuvėje. Juos valgydavo paskanindami ištirpintais taukų spirgais ir grietine.

Visuomenės informavimo specialistė Dalia Jakštienė

Scroll to top