2020 m. liepos 11 dieną į paskutinę kelionę palydėjome mokytoją, Platelių krašto mylėtoją, kraštotyrininkę Stanislavą Riškutę-Stripinienę. Po mišių Platelių bažnyčioje laidotuvių eisena patraukė į Beržoro kapines. Beveik dviejų kilometrų kelias neprailgo. Mokytojos paskutinę kelionę lydėjo folkloro ansamblio ,,Platelē“ dainos.
Te bus lengva Jums, Mokytoja, numylėta Platelių krašto žemė.
Gamtos ir kultūros paveldo skyriaus vyr. specialistė
Aldona Kuprelytė
***
Genutės Matevičiūtės kalba pasakyta per mokytojos Stanislavos Stripinienės laidotuves 2020-07-11, Platelių bažnyčioje.
Mokytoja nemokė manęs lietuvių kalbos ir mokykloje Mokytoja nebuvo mano mokytoja.
Bet Mokytoja tapo mano Mokytoja, o aš tapau Jos mokine, kai į senąjį Vilniaus universitetą įstojau studijuoti lituanistikos.
Dar per stojamąjį lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą žodžiu, vos tik baigiau atsakinėti, viena egzaminavusių dėstytojų klausia: „Kai tik pradėjote kalbėti, iškart supratau, kad esate žemaitė. Pasisakykite, iš kur būsite?“ Labai nedrąsiai atsakau: „Aš iš Plungės rajono, Platelių vidurinės mokyklos“. Sulig žodžiu „Platelių“ nušvinta dėstytojos veidas, ji kumšteli alkūne šalia sėdintį kolegą ir, pasisukusi į jį, sako: „Ar tu girdi, ar tu girdi – ji iš Platelių! Ji iš Platelių! Taigi čia mokytojos Staselės mokinė! Čia mokytojos Staselės mokinė! […] Tai papasakokite, kaip gyvena mokytoja? Kaip laikosi mokytoja Staselė? Parvežkite jai glėbį linkėjimų!..“
Iš kur aš tada galėjau žinoti, kad garsiausiems, iškiliausiems Vilniaus universiteto lituanistams – kalbininkams ir literatūrologams, profesoriams ir docentams, Plateliai yra mokytoja Staselė Stripinienė?! Ir tada aš dar nežinojau, kad daugybė dėstytojų, kuriuos sutiksiu Universiteto auditorijose, yra Mokytojos grupės, kurso draugai, bičiuliai, moksladraugiai, kad jie kartu studijavo aspirantūroje…
Visus penkerius metus per visą Universitetą ėjau su Mokytojos vardu – ne visada buvo lengva jį nešti ir jį pateisinti, per tuos penkerius metus man dėstytojai įdavė, prikrovė ne vieną glėbį gražiausių, nuoširdžiausių linkėjimų Mokytojai, bet aš nė karto per tuos penkerius metus, sykį per mėnesį grįždama namo į Platelius, nedrįsau pas Mokytoją užeiti, nė karto nesiryžau Mokytojos aplankyti ir nė vieno linkėjimo Jai neparvežiau, nenunešiau ir neperdaviau…
Širdis atlėgo ketvirtame kurse. Pavasario sesija, laikau senosios lietuvių literatūros egzaminą, išsitraukiu labai lengvą bilietą – Stanevičių ir Žemaitę, baigiu atsakinėti, ir jau garbaus amžiaus docentas Adolfas Sprindis susigraudinęs sako: „Per tiek metų man nė vienas studentas nėra buvęs taip gražiai pristatęs ir papasakojęs apie Žemaitę. Pasisakykite, iš kur esate?“ Jau ketvirtas kursas, jau žinau, kad nebereikia pridėti Plungės rajono, tad tiesiai ir tiek pat nuoširdžiai sakau: „Aš, dėstytojau, iš Platelių“. Dėstytojas skėsteli rankomis: „Vaikeli, taigi šiandien čia yra atvažiavusi jūsų Mokytoja! Šiandien Mokytojos kurso draugų susitikimas! – Dėstytojas žvilgteli į laikrodį: Va, kaip tik dabar visi renkasi Sarbievijaus kiemelyje. Vaikeli, eikite, bėkite susitikti su savo Mokytoja!“
Iš auditorijos Dekanato korpuse nubildu laiptais žemyn, pradarau duris į Sarbievijaus kiemelį, sustoju ant slenksčio – man tiesiai į akis plieskia saulė, bet kampe, ten, kur „Litteros“ knygynėlis, būriuojasi žmonės. Po minutės per tuos saulės spindulius matau, kaip nuo būrio atsiskiria liauna, smulki figūrėlė ir mažais, lengvais žingsneliais artėja į mane… Iš eisenos pažįstu – Mokytoja… Ji eina į mane, aš einu į Ją, ir mes susitinkame, Mokytoja mane apkabina vidury Sarbievijaus kiemelio, nutvieksto saulės…
Turbūt tada mes pirmąkart iš tikrųjų susitikome su Mokytoja…
Praėjusią savaitę paskambinau Habilituotam mokslų daktarui profesoriui kalbininkui, Mokytojos kurso draugui, su kuriuo Mokytoja bendravo visą laiką, Arnoldui Piročkinui. Profesorius su gilia širdgėla priėmė mūsų liūdną žinią, perdavė nuoširdžią užuojautą Mokytojos artimiesiems ir Platelių bendruomenei, Pats dėl sveikatos ir garbaus amžiaus (Profesoriui jau beveik devyniasdešimt metų) šiandien su mumis čia būti negali, bet pasidalino labai gražiais prisiminimais apie Mokytoją: amžiumi Mokytoja kurse buvo pati jauniausia, bet pati gabiausia, talentingiausia, perspektyviausia, nepaprastai aštraus proto ir gilių įžvalgų studentė. Jei ne priežastys, dėl kurių Mokytoja turėjo palikti Universitetą ir aspirantūrą, atsisakyti mokslininkės darbo ir mokslininkės karjeros, šiandien turbūt ne mes, šiandien turbūt akademinė Vilniaus bendruomenė atsisveikintų ne su Mokytoja, o, Profesoriaus nuomone, su viena iškiliausių lietuvių kalbos ar literatūros mokslininkių tyrinėtojų…
Aš tai žinojau nuo studijų laikų, todėl man Mokytoja niekada nebuvo tik Mokytoja, Mokytoja man visada buvo šimtąsyk didesnė už Mokytoją ir kai prieš septynerius metus Mokytoja paprašė redaguoti Jos knygą, būti knygos redaktore, aš išsigandau: ar sugebėsiu sudaryti Mokytojai tinkamą kompaniją, ar mūsų vežimo vienas ratas nebus mažesnis už kitus? Bet, atrodo, pavyko… Kai Mokytoja ruošė pirmąją knygą, į kurią sugulė legendos ir padavimai apie Platelius, – knyga lietuviška, todėl Mokytoja susitvarkė Pati. Bet kai Mokytoja paruošė žemaitišką knygą apie plateliškę Stanislavą Šoblinskaitę, kai netrukus paruošė kitą apie medsėdiškę Magdaleną Kaniavienę – kai Mokytoja susidūrė su žemaitiškumu, Jai prireikė pagalbos. Juk Mokytoja ne žemaitė! Nors didžiąją gyvenimo dalį Mokytoja nugyveno Plateliuose, bet Mokytoja žemaitiškai nekalbėjo ir, drįsiu pasakyti, žemaitiškai nemokėjo. Bet teoriškai žemaičių tarmę Mokytoja mokėjo kiaurai! Kai Ji šifruodavo juosteles ir klausydavo žemaitiško įrašo, Pati nebūdama žemaičių tarmės atstovė, bet turėdama idealią kalbinę klausą, tekstą žemaitiškai užrašydavo beveik tobulai… Man garbė ir aš labai džiaugiuosi, galėjusi Mokytojai pagelbėti ir padėti.
Praėjusį pavasarį Mokytoja man perdavė dar vienos savo knygos rankraštį. Per vasarą su juo susipažinau, viską peržiūrėjau, kilo visokių klausimų, neaiškumų, rudenį nuėjusi pas Mokytoją norėjau daug ko paklausti, pasitikslinti, išsiaiškinti, bet Mokytoja, matydama mano atsineštus lapus ir suprasdama, ko aš atėjau, neklausiama pasakė: „Vaikeli, nieko tau nebepasakysiu ir nebepatarsiu. Daryk, kaip pati išmanai. Pasitikiu tavimi, kaip padarysi, taip bus gerai…“ Aš Mokytojai pažadėjau ir pažadą tesėsiu – paruošiu knygą spausdinti, o Platelių bendruomenės prašysiu padėti knygą išleisti.
Kalbu apie Mokytoją kaip išskirtinę asmenybę, gyvenusią visa galva aukščiau už visus Platelius, o širdy sau tyliai galvoju, jog kartu su Mokytoja iš Platelių išeina tylioji, taurioji, aukščiausios prabos dvasinė būtis…
Daugelį metų kasdien, ryte ar pavakariukais, saulė, vėjai ar lietus, dviračiu, bet dažniausiai pėsčiomis, visada tiesi, neskubėdama Mokytoja eidavo į Beržorą – lankyti mamos, vėliau vyro, galiausiai sūnaus kapo. Šiandien dėkojame Mokytojos artimiesiems, suteikusiems mums galimybę atsisveikinti su Mokytoja, ir po Šv. Mišių kviečiame visus jungtis prie procesijos – kartu su Mokytoja paskutinį kartą nueiti Jos paskutinį kelią – iš Platelių į Beržorą…
Dėkui.
Žemaitijos nacionalinio parko direkcija.
Biudžetinė įstaiga. Didžioji g.10, Plateliai, LT-90420 Plungės raj.
+370 448 49231
+370 448 49337
znp@zemaitijosnp.lt
Zemaitija National Park Directorate
Didžioji str. 10, Plateliai, LT-90420, Plungės dstr., Lithuania
Įmonės kodas: 191440964
PVM mokėtojo kodas: LT914409610, duomenys kaupiami juridinių asmenų registre.
Steigėjas - Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos. Puslapio sukūrimas dalinai finansuotas Europos Sąjungos 2014-2020m. Interreg V-A Pietų Baltijos bendradarbiavimo per sieną programos lėšomis.
