Vasaris atsisveikina

2018-02-28 / Žemaitijos NP

Paskutinės trumpiausio mėnesio dienos. Nors naktimis spaudžia stiprus  šaltis, dienos saulėtos ir kasdien vis ilgesnės.   Nuo ankstyvo ryto  prie lesyklų būriuojasi įvairūs paukščiai, tarp kurių  pluša net  trijų rūšių zylutės,  pavienės žaliukės.  Net būriais skraidantys  alksninukai  ir gražuolės juodgalvės sniegenos įsidrąsino.  Užsilikęs  smilginis strazdas ir jo artimas giminaitis juodasis strazdas nesusigundo pabertais lesalais, o godžiai ryja ant žemės padėtus perpus perpjautus obuolius.  Šildančia  saulute    čirpaudami džiaugiasi  žvirbliukai, o  didysis genys papildęs gūžį  lukštentomis saulėgrąžomis ir šmoteliu lašinių barbendamas  sode į sausą šaką skelbia – čia mano teritorija.  Sniego baltas tyrumas, ryški, atokaitose šildanti saulė, viliote vilioja į gamtą. Į kuprinę įsidedu  batoną, nes vakar  žiūrėdama iš apžvalgos aikštelės tarp Pilies salos ir Pliksalės mačiau kažką baltuojant. Gal tai užsilikusios gulbės?  Grožėdamasi saulės nutviekstais laukais keliauju link Platelių ežero platybių.   Pavieniai žvejai glaudžiasi  pietinėje Veršių   salos pusėje bei  netoli  Baltskardės.  Eiti ledu ne taip lengva, kaip norėtųsi – ledą dengia  apie penkiolikos centimetrų sniego danga, ji   vietomis prisodrinta po sniegu telkšančio vandens. Įbridus į tokią pliurę, batai apkimba, apšąla, eini lyg su platformomis. Skubinu sukti į garsiąją Pilies salą. Prie informacinės lentos stabteliu, geriu į save ryškius saulės spindulius.  Kranklių pora garsiai krankdami skelbia visiems apie neprašyto svečio – žmogaus pasirodymą. Vienoje iš aukščiausių liepų,  nepaisydami šalčių, jie suka lizdą, neša lapuočių šakas.    Apie pasirinktą lizdinę teritoriją garsiai skelbia  vidutinis genys, kiek tylesniu balsu atsišaukia mažasis margasis genys.   Nusvirusios liepų šakos net žalsvos nuo išbrinkusių pumpurų. Lyg žalsvi suledėję   guminukai, kurie   gundo paragauti.  Paskanavus, norisi dar ir dar… Nepaisydami manęs, juodalksnių  sėklas lukštena būrelis  alksninukų. Visas sniegas net pajuodęs nuo puotos likučių. Iš po kelmo išlenda trumpauodegis pelėnas ir bando nutverti nukritusią sėklytę. Pakalbinus, slepiasi.  Atsiprašydama už sutrukdymą,  prie urvelio padedu atsineštą batono riekę, tegul skanauja, nes  gulbių ant ežero  nė kvapo.  Vietoj jų randu virš sniego iškilusius ledo luitus, kurie susidarė per visą ežerą nuo Šeirės miško iki   Džiauto rago atsiradus lyg  zygzaguotam  tektoniniam plyšiui.  Negaliu atsigrožėti ledo varvekliais, nutįsusiais iš po šlaite pakibusios liepos, akį traukia pakrantėje dunksantys įvairių formų akmenys, nuo bangų mūšos skalavimo atsiveriantys šlaitų dirvožemių sluoksniai. Sala kasmet po trupučiuką dalį savęs atiduoda ežerui.

Artėjant šeštai vakaro, saulė slepiasi už ant kalvos dunksančio  Platelių miestelio. Pasidaro dar žvarbiau, žvejų nė kvapo.  Per visą ežerą garsiai supokši nuo šalčio slūgstantis ledas. Po kojomis vėl žliugsiantis sniego ir vandens mišinys.  Iškart darosi žvarbu ir nejauku. Susisupu giliau į apykaklę ir skubu pavymui besileidžiančios saulės.

Marija Jankauskienė

Gamtos ir kultūros paveldo skyriaus vyr. specialistė

Scroll to top