Suklestėjo grybų karalystė

Po ilgai užsitęsusių sausrų pagaliau kaip reikiant palijo. Drėgmė prasiskverbė pro medžių lajas ir įmerkė išdžiūvusį dirvožemį, sudrėkindamas ne tik augalų šaknis, bet  ir  iki šiol ramiai snaudusią  grybieną. Pajutę drėgmę, gavę rudeniškų saulės spindulių kepurėtieji grybai pirmiausia pasirodė pamiškių pakraščiuose, miško aikštelėse, jaunuolynų ertmėse. Na, o šią savaitę grybai visu savo grožiu ir įvairove  tiesiog veržte veržiasi  į žemės paviršių. Kokia jų spalvų, formų, rūšių ir net kvapų įvairovė, koks miško  puošnumas jiems suklestėjus!  Nenusakysi  žodžiais, neparodysi nuotraukose… Tiesiog reikia eiti ir grožėtis, aikčioti iš nuostabos pamačius didžiulius žvynabudžių „lietsargius“, viliojančias taškuotas ir lygias įvairiaspalvių  musmirių kepures, pasipūtusius ir išdidžius baravykus, lyg kavaleristus išsirikiavusius raudonviršius.   O kiek čia įvairių nepažintų „mokslagrybių“, kuriuos žmonės šungrybiais vadina ir … paspiria, nes netinkami.  O spardyti tikrai nereikia, nes visi grybai naudingi miškui ir mums, žmonėms. Daug gydomųjų medžiagų išgaunama iš grybų. Miškas ir grybai negali vienas be kito gyventi.  Kasmet   viename hektare miško nukrenta  po kelias tonas spyglių, lapų, šakelių. Nepraeitume per mišką, jei grybai visų šitų nuokritų nesuardytų, nepasisavintų savo augimui  ir dauginimuisi. Grybais maitinasi daug  vabzdžių,  moliuskų, smulkiųjų pelinių graužikų, medžiojamųjų gyvūnų. Visi jie reikalingi ir saugotini.

Gerai pažįstamus  ir  tinkamus maistui grybus,  pasukdami  kotą  išrovę dėkime į krepšį. Pakeliui dar paimkime kažkieno numestą nors vieną   šiukšlę. Sugrįžus kitą kartą bus šviesiau tiek akyse, tiek dūšioje.

Gamtos ir kultūros paveldo skyriaus vyriausioji specialistė

Marija Jankauskienė