Pelkiniai miškai: ištvermingosios pušys

Pelkiniai miškai ir juose augančios pušys

Pelkinių miškų (Natura 2000 buveinės kodas 91D0*) pavadinimas iš pirmo žvilgsnio skamba kiek paradoksaliai – miškas ir pelkė tarsi priklauso skirtingiems pasauliams. Vis dėlto čia kalbame apie spygliuočių bei mišrius miškus, augančius užmirkusiuose, nederlinguose, durpiniuose dirvožemiuose, kurių gruntinis vanduo stovi labai aukštai. Tokiose augavietėse vyrauja eglės ir pušys, nemažai beržų, o pomiškyje gausu mėlynių, vaivorų, gailių, viksvų ir, žinoma, ištisinė kiminų samanų danga, kuri yra visas pelkės „pamatas“. Pelkinių miškų durpių sluoksnis dažniausiai būna storesnis nei 20 cm, o šios buveinės neretai sudaro kompleksus su aukštapelkėmis, apypelkių miškais ir kitomis pelkių buveinėmis – tai tarsi pereinamoji zona tarp atviros pelkės ir miško. Hidrologinis režimas čia labai jautrus: pasikeitus vandens lygiui, pelkinis miškas gali ilgainiui virsti sausesniu mišku arba, priešingai, beveik atvira pelke.

 Nors pelkinių miškų buveinės Europoje laikomos retomis ir saugotinomis, jų ekologinė reikšmė gerokai didesnė nei plotas žemėlapyje. Tai – durpinės ekosistemos dalis, o durpynai visame pasaulyje užima tik apie 3–4 % sausumos, bet sukaupia iki trečdalio pasaulio dirvožemio anglies. Kitaip tariant, tai – anglies sandėliai, padedantys stabilizuoti klimatą. Lietuvoje pelkiniai miškai aptinkami įvairiose saugomose teritorijose, tarp jų – ir Žemaitijos nacionaliniame parke, kur vyrauja pelkiniai eglynai, kurie užima apie 639 ha. Skirtingai nei eglynai, kurie dažnai būna vešlūs ir tankūs, pelkiniai pušynai yra skurdūs. Pušys čia auga lėtai, todėl atrodo mažesnės, kartais yra keistai išsikraipiusios, skurdesnės, su retesne laja, bet iš tiesų tai – viena iš stipriausiai prisitaikiusių medžių rūšių. Tad pažvelkime į pelkinių miškų pušis iš arčiau.

Pušis kaip rūšis: universali, bet reikli šviesai

Paprastoji pušis (Pinus sylvestris) – viena plačiausiai paplitusių spygliuočių rūšių Eurazijoje, jos arealas driekiasi nuo sausų smėlynų, akmenuotų šlaitų iki durpynų ir pelkinių miškų. Biologiškai tai šviesamėgė, ilgaamžė rūšis, gebanti sudaryti įvairaus tipo medynus. Miškuose, augančiuose ant geriau įmirkusių mineralinių dirvožemių, pušys paprastai būna aukštos, tiesiais kamienais, su gana taisyklinga laja. Ten, kur sąlygos turtingesnės, jos gali užaugti 25–30 metrų ar daugiau.

Pelkiniuose miškuose ta pati rūšis atrodo visai kitaip: augimas yra labai sulėtėjęs, kamienai dažnai kreivi, ploni, laja – praretėjusi, o pats medis neretai gerokai žemesnis už panašaus amžiaus pušį sausesniame pušyne. Šį kontrastą lemia ekstremalios augavietės sąlygos ir gana įspūdingas rūšies gebėjimas prisitaikyti.

Prisitaikymas augti skurdžiomis, užmirkusiomis sąlygomis

Pelkinių miškų dirvožemis – ne tik šlapias, bet ir turi labai mažai maistingųjų medžiagų. Keli svarbūs prisitaikymai, padedantys pušiai išgyventi pelkėje:

• Sekli, bet išsišakojusi šaknų sistema. Aukštas gruntinio vandens lygis neleidžia šaknims leistis giliau dėl menko aprūpinimo deguonimi gilesniuose sluoksniuose. Todėl jos koncentruojasi viršutiniame 20–30 cm durpių sluoksnyje.
• „Taupus“ augimas. Tyrimai rodo, kad durpynuose augančios pušys didelę dalį maistinių medžiagų skiria einamųjų metų ūgliams ir spygliamsi – tai padeda užtikrinti fotosintezę, net kai maistinių medžiagų kiekis yra labai mažas.
• Tolerancija vandens režimo svyravimams. Pelkiniai miškai patiria tiek ilgalaikį užmirkimą, tiek trumpesnius sausros periodus. Pušis geba išgyventi, nors didelis vandens perteklius riboja deguonies kiekį šaknyse, o sausros metu seklus šaknynas greitai pajunta vandens trūkumą.
• Šviesos „gaudytoja“. Kaip šviesamėgė rūšis pušis kolonizuoja atviresnes pelkės vietas, kupstus, kraštus – ten, kur konkuruoti su ja sunkiau ir kur ji gali pasiekti saulę virš krūmokšnių ir kiminų kilimo.

Pušų išgyvenimą lemiančios savybės

Pelkinių pušų sėkmė – ne vien staigesni augimo kompromisai, bet ir gilesni, anatominiai prisitaikymai. Naujesni tyrimai, nagrinėję skirtingose ekstremaliose buveinėse augančių pušų medienos sandarą, parodė, kad durpynuose augančios pušys formuoja tankesnę medieną su siauresnėmis medžio augimo rievėmis, o pats medžio augimas – lėtas, bet stabilus. Tokie medžiai tarsi „pasirenka“ ilgalaikį išgyvenimą vietoje greito, bet rizikingo augimo.

Kiti svarbūs bruožai: stora, gan atspari žievė, padedanti apsisaugoti nuo temperatūros svyravimų ir mechaninių pažeidimų, praretėjusi laja, sumažinanti garavimą ir leidžianti medžiui „sutaupyti“ vandens bei maistinių medžiagų. Didesnė šaknų dalis bendroje masėje, palyginti su kitokiame grunte augančiomis pušimis – taip pat padeda efektyviau pasisavinti ribotus resursus. Tokie pokyčiai rodo prisitaikymą prie ekstremalių sąlygų. Kitaip sakant, pelkinė pušis – tai ne „prastai augantis medis“, o rūšis turinti labai specifines išgyvenimo strategas.

Kodėl pelkės pušys kreivos ir „liesos“?

Daugelį lankytojų pelkiniai miškai sužavi ar net nustebina savo siluetais: tarp kiminų kupstų ir krūmokšnių išsikraipę, žemi, neretai kuproti medžiai atrodo tarsi iliustracija iš pasakos. Šį vaizdą formuoja keli veiksniai.

Nestabili dirvos struktūra. Durpių sluoksnis ilgainiui sėda, brinksta, grimzta – ypač ten, kur vyksta hidrologiniai pokyčiai. Medžio šaknys reaguoja į šiuos pokyčius, o kamienas lėtai „prisitaiko“ – taip atsiranda kreivumas, pasvirimas, vingiai. Nuolatinė kova dėl resursų. Durpynuose riboti ne tik maisto elementai, bet ir deguonis šaknų zonoje. Tai lemia sulėtėjusį augimą ir storėjimą. Tyrimai rodo, kad augti į plotį trukdo ne tik maisto stoka, bet ir nuolatinis aukštas vandens lygis, ribojantis šaknų zoną. Šviesos paieškos. Kadangi pelkiniuose miškuose medžiai dažniausiai auga rečiau, o krūmų ir žolės danga suskaidyta kupstais, pušys tarp lokalizuotų „langų“ gali lenktis link šviesesnės pusės. Tai sukuria asimetriškas, „pasvirusios lajos“ formas.

Europos gamtinių buveinių aprašai pelkiniuose miškuose kaip būdingą bruožą mini lėtai augančius, plačiai išsidėsčiusius ir neretai skurdžios lajos medžius, tarp jų – ir skurdžias pušis, kurios sudaro stabilų, bet atvirą medyną. Mokslininkai mėgsta pelkines pušis dar ir dėl to, kad jų siauros, labai jautrios aplinkos pokyčiams metinės augimo rievės gerai atspindi hidrologinius ir klimato svyravimus. Tai leidžia tirti praeities sausras ar vandens lygio pokyčius rievėse.

Pušų pažeidžiamumas klimato kaitos akivaizdoje

Pelkiniai miškai yra hidrologiškai jautri sistema. Nedidelis vandens lygio pokytis gali lemti didelius pokyčius tiek durpių formavimuisi, tiek medynų sudėčiai. Nacionalinės ir europinės rekomendacijos aiškiai pabrėžia, kad 91D0* buveinę labiausiai žaloja nusausinimas, netausojantys kirtimai ir natūralaus vandens režimo keitimas.

Šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad:  aukštas vandens lygis trumpuoju laikotarpiu gali riboti medžių augimą (šaknys dūsta), tačiau saugo durpę – neleidžia jai intensyviai irti bei išskirti anglies dioksido. Nusausinus pelkę, situacija iš pradžių gali atrodyti „pagerėjusi“ – medžiai užauga aukštesni, greičiau storėja, nes pagerėja aeracija ir maisto elementų pasisavinimas. Tačiau ilguoju laikotarpiu durpė ima skaidytis, netenkamas anglies ir prarandamas pelkinio miško charakteris.

Globalūs vertinimai pabrėžia, kad nors durpynai sudaro vos apie 3% pasaulio sausumos, jie saugo iki trečdalio dirvožemio anglies. Dalis šių durpynų – būtent mišku apaugę pelkiniai miškai. Degraduojantys, nusausinti durpynai laikomi „anglies bomba“, nes iš jų išsiskiriančios šiltnamio dujos sudaro reikšmingą dalį antropogeninių emisijų.

Klimato kaita pelkines pušis veikia dviem priešingais, bet pavojingais scenarijais:

1. Ilgalaikės sausros ir šiltesnės vasaros. Vandens lygis krinta, seklus šaknynas patiria stresą, dalis medžių gali žūti arba tapti labai pažeidžiami kenkėjams.
2. Stiprios liūtys ir staigūs užmirkimai. Šaknys dar labiau dūsta, didėja vėjavartų rizika, o medžiai tampa jautresni mechaniniams pažeidimams.

Kadangi pelkiniai miškai Lietuvoje ir Europoje yra saugomos buveinės, hidrologinio režimo atkūrimas ir išsaugojimas laikomas pagrindine jų apsaugos priemone, o ūkinė veikla čia leidžiama tik tokia, kuri nepažeidžia vandens režimo ir natūralios struktūros.

Trumpai tariant – pelkinės pušys puikiai išmano, kaip išgyventi skurdžiose sąlygose. Mums belieka išmokti pagrindinę jų pamoką: negriauti sistemos, kuri iš lėto, bet patikimai dirba tūkstančius metų.

Miško gyvybė tyliai kviečia – domėkis ir globok!

Nuotraukos: ŽNPD archyvas.