Lydekinio, Ešerinio ir bevardžio ežerėlių aplinkos gamtinės paslaptys

2017-11-24 / Žemaitijos NP

Pats didžiausias (2014 ha) Žemaitijos nacionalinio parko draustinis – Jazdauskiškių kraštovaizdžio, įsteigtas siekiant išsaugoti Žemaitijai būdingą kalvoto agrarinio miškingo kraštovaizdžio kompleksą su tradicine žemėnaudos ir užstatymo struktūra, Žernių ir Jazdauskiškių piliakalniais, Jazdauskiškių senkapiais ir kapinynu, Europos Bendrijos svarbos buveinėmis ir joms būdingomis augalų ir gyvūnų rūšių bendrijomis.

Didžioji dalis Jazdauskiškių kraštovaizdžio draustinio patenka į Žemaičių Kalvarijos seniūniją ir tik maža miškinga dalis, kurioje yra  Ešerinis, Lydekinis bei  bevardis (Mažrimo arba Karšinis) ežerėliai, į  Alsėdžių seniūniją.   Pasižvalgykime po šią Žemaitijos nacionalinio parko dalį, kuri plyti rytinėje Mažeikiai – Plungė bei  šiaurinėje „Vilkų sankryža“ – Alsėdžiai kelio pusėje ir kuri užima apie 280 hektarų.  Turistui, pakeleiviui pirmiausia už akis užkliūva  tautodailininko Rimanto Laimos ir VĮ “Telšių regiono keliai“  sukurta  šešių vilkų ir  pabaidytų arklių palikto  vežimo skulptūrų kompozicija.    Ji primena legenda tapusį pasakojimą apie kunigaikščius Oginskius ir šioje vietoje juos užpuolusią vilkų gaują. Netoliese yra Vilkų  kaimas, Vilkų alkakalnis, todėl ir sankryža vadinama „Vilkų“.

Kraštovaizdis šiose apylinkėse labai mozaikiškas, jame daug kalvų, griovų, įlomų, duburių, pelkių ir minėti 3 ežerai: Ešerinio, Lydekinio bei Mažrimo, kuris  labai  sename rusiškame žemėlapyje  buvo vadinamas Karšiniu.

Didžiausias  iš minėtų trijų ežerų – Ešerinio ežeras, plotas 3,0 ha. Vandens paviršius yra apie 176,8 virš jūros lygyje, tai yra net 30 metrų aukščiau nei Platelių ežero vandens paviršius (maps.lt).  Žemaitijos nacionalinio parko hidrografiniuose tyrimuose (1997, Taminskas)  nurodoma, kad šio ežero gylis siekia net 14,3 metrus,  tai  yra trečias pagal didžiausią gylį ežeras mūsų  parke. Šio ežero pakrantės mažiau užpelkėjusios nei kitų dviejų. Didelį ežero gylį liudija ir tai, kad  ežere, išskyrus pavienes vandens lelijas ir lūgnes, beveik  nėra augalijos.  Ežero šiaurinėje pakrantėje inventorizuota Europos Bendrijos svarbos buveinė 7140 Tarpinės pelkės ir liūnai.  Pietinėje šio ežero pakrantėje kažkada yra kastas ar gilintas griovys, kuriuo vandens perteklius iš Ešerinio ežero nubėga į  kiek žemesnėje įlomoje telkšantį   bevardį (Mažrimo, Karšinį) ežerėlį.  Ešerinio ežeras lengvai pasiekiamas miško keliuku, todėl dažniau  lankomas, prie jo  kartais poilsiaujama,   meškeriojama. Apie žmonių lankymąsi liudija paliktos laužavietės bei šiukšlės.

Bevardis ežerėlis (Mažrimo, Karšinis) yra kiek piečiau bei apie 2 metrus žemėliau nei Ešerinis. Šį ežerėlį sudaro apie 1,4 ha ploto liūliuojanti tarpinio tipo pelkė ir apie 0,4 ha atviro vandens akis. Šio ežerėlio didžiausias  gylis – 4,6 metro.    Gamtiniu požiūriu tai vertingiausias ežerinis-pelkinis kompleksas aprašomoje teritorijoje. Užankantį ežerėlį supanti pelkė yra inventorizuota kaip Europos Bendrijoje  saugoma buveinė 7140 Tarpinės pelkės ir liūnai. Minėtoje  liūliuojančioje pelkėje kasmet sužydi   keli šimtai į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų dėmėtųjų, smulkiažiedžių bei raudonųjų gegūnių populiacija.  Be gegūnių čia  dar auga tai pačiai gegužraibinių  augalų šeimai priskiriami pelkiniai skiautalūpiai, kiaušininės dviguonės.  Gaila, kad visaėdžiams gyvūnams (barsukams, ūsūriniams šunims, šernams), orchidinių augalų šaknys yra tikras skanėstas – apie šešiasdešimt ką tik išrautų gegūnių su nuvalgytais šakniagumbiais aptikau birželio 27 dieną.

Lydekinio ežero vandens paviršius iš visų 3 ežerų telkšo žemiausiai, apie  172,7 m virš jūros lygio. Ežeriukas tik apie 0,8 ha ploto, dar maždaug  tokį pat plotą užima jį supanti tarpinio tipo pelkė. Visas šis kompleksas taip pat yra Europos Bendrijos  saugoma buveinė: 3160 Natūralūs distrofiniai ežerai bei  7140 Tarpinės pelkės ir liūnai. Visų trijų ežerėlių vandens perteklius įlomomis, tarpukalvėmis  nuteka link Varduvos upės baseinui priklausančių intakų.

Didžiąją dalį  aprašomos teritorijos dengia miškai, iš kurių apie pusė yra valstybiniai.  Vyrauja jauni arba pribręstantys medynai, senų likę tik nedideli plotai, kurių dauguma priskirta EB svarbos miškų buveinėms.  Per visą aprašomą plotą 2017 metais rasti 3 nauji plėšriųjų paukščių  lizdai, kuriuos reiks patikrinti paukščių perėjimo sezonu.   Natūralių pievų nedaug, jos mažais   lopiniais išsimėčiusios  tarpumiškėse, pelkių atšlaitėlėse. Dvi iš jų priskirtos EB saugomų pievų buveinių tipui 6510 Šienaujamos mezofitų pievos. Visame aprašomame plote išlikusios tik keturios  gyvenamos sodybos, dar viena šiuo metu negyvenama. Dauguma tarpumiškių, kalvų atšlaitėse esančių, gana sunkiai pasiekiamų   pievų nušienautos, gausėja ganomų ar raišiojamų naminių gyvulių. Tai džiugina ir teikia vilčių, kad neužaugs buvusios senosios pievos bei ganyklos, išliks kraštovaizdžio įvairovė.  Žernių-Krapštikių kaimo sandūroje labai daug  įvairaus tipo ir gilumo griovų,  atragių, šaltinių, upeliukų. Upeliukuose, kanaluose bei pelkėse įsikūrę bebrai čia tiesiog karaliauja ir kuria savo hidrografinį tinklą.  Dar išlikę daug senų, keturis ir daugiau metrų apimtį siekiančių medžių milžinų bei jų grupių. Yra buvusių kelių, akmeninių tiltukų per upelius liekanų,  kitų čia vykusio aktyvaus gyvenimo liudininkų. O kiek čia įvairaus dydžio bei formų akmenų! Gal net senoji alkvietė ar piliakalnis slepiasi. Bet tam reikia detalesnių tyrimų, akylos  specialistų akies. Tam reikia čia dar ne kartą sugrįžti…

 

Marija Jankauskienė

Gamtos ir kultūros paveldo skyriaus vyr. specialistė

 

Scroll to top