Šiais metais pradėtas naujai steigiamo Germanto regioninio parko planavimo procesas. Žemaitijos nacionalinio parko ekologams teko nemenka užduotis – surasti ir įvertinti būsimos teritorijos saugomas vertybes.
Pradžia nuteikė skeptiškai, ypač po pirmųjų vizitų. Nemaža dalis miškų iškirsta, pievos išartos arba apleistos – situacija atrodė tokia pati kaip ir visur. Be to, Lietuva juk ne Amazonės džiunglės – atrodytų, jog viskas jau ištyrinėta. Tačiau klydome. Nors į teritoriją, galima sakyti, buvo įžengta tik viena koja, to pakako, kad beveik kasdien būtų grįžtama su reikšmingais atradimais.
Unikaliausias šios teritorijos bruožas – buvusių nedidelių durpynų vietose susiformavusios savitos gamtinės buveinės. Tai negilios, skaidraus vandens šlapynės su maurabragių sąžalynais, sudalintos neaukštais pylimais – tikras rojus vandens bestuburiams. Čia rastos europinės svarbos vabzdžių rūšys: plačioji dusia, dvijuostė nendriadusė, šarvuotoji skėtė.
Pokario metais, apie 1960–1970 m., teritorijoje vyko durpių kasyba. 1963–1968 m. topografiniuose žemėlapiuose čia rodomi eksploatuojami durpynai, o 1982–1984 m. žemėlapiuose matomi jau užleisti plotai. Maždaug per penkiasdešimt metų žmogaus dirbtinai sukurtos pažaidos savaime renatūralizavosi iki gyvybingų ekosistemų – tai išskirtinis gamtos atsikūrimo pavyzdys.
Ypatinga atmosfera tvyro Vilkų miške. Kadaise čia būta nemažai vienkiemių – apie tai išduoda dar išlikusios nedidelės pievos, laukymės ir prie sodybų augę galiūnai medžiai. Dabar čia gyvybės ašis – laukinė, su nepražengiamais pelkynais Vilkos upė. Dėl susivėlusių, klampių paupio sąžalynų, kuriais briedžiui brendant kyšo tik ausys, žmogui ši vieta gali pasirodyti nejauki, tačiau gamtai čia yra kur klestėti. Vilkų miško šlapynėse aptiktas retas Vulfo kiminas.
Dėmesį patraukė ir gausūs gegužraibinių augalų žiedai. Miškuose, pakelėse, šlapynėse, pievose – visur džiugino jų gausa. Tinkamas dirvožemis ir, matyt, susiklostę palankūs metai pasitarnavo šių įnoringų augalų plitimui.
Prie detalesnio teritorijos ištyrimo prisidėjo ir vasaros pradžioje vykęs „Rūšių ralis“. Nors dėl itin šaltos gegužės gamta šiek tiek vėlavo, dalyviams pavyko užfiksuoti daug įdomių stebėjimų. Būsimojo parko centrinėje dalyje, Užgirių miške, aptiktas itin retas drugys – juodoji meškutė, randama tik Vakarų Lietuvoje. Šiame šimtmetyje tai penktasis šios rūšies radimas ir ryčiausias jos paplitimo taškas!
Entomologai taip pat aptiko retą vabalą – didįjį skydvabalį, bei mažąją nehaleniją (strėliukę). Ornitologams pasisekė pamatyti juodąjį gandrą, retus plėšriuosius paukščius – rudąjį peslį, sketsakalį, erelį žuvininką, taip pat rudagalvę antį ir miško karvelį – ulduką, kuris peri tik senuose miškuose, uoksuose. ŽNPD ekologams taip pat teko stebėti skraidančius ar besimaitinančius erelį žuvininką, vapsvaėdžius ir mažąjį erelį rėksnį. Tikėtina, kad šie plėšrūs paukščiai peri būsimojo parko teritorijoje, todėl jų lizdai bus ieškomi, siekiant užtikrinti apsaugą. Ne kartą buvo pastebėtas ir vienas egzotiškiausių mūsų krašto paukščių – kukutis, Žemaitijoje pasirodantis retai.
Būsimojo regioninio parko teritorija apjungs jau esamas saugomas teritorijas: Buožėnų geomorfologinį draustinį, Germanto kraštovaizdžio draustinį, Abokų botaninį-zoologinį draustinį, Vilkaičių geomorfologinį draustinį bei buveinių apsaugai svarbias teritorijas (BAST) – Kęstaičių kaimo apylinkes, Kantaučių apylinkes, Germanto ežerą, Gelžio ežerą ir Germanto apylinkes. Pastarojoje šiais metais buvo nustatyti apsaugos tikslai.
Germanto regioninio parko steigimas – tai ne vien administracinis sprendimas, o kryptingas žingsnis siekiant darniai suderinti žmogaus veiklą ir gamtos apsaugą. Tik tikslingai planuojant, galima užtikrinti, kad gamtinės vertybės būtų išsaugotos, o žmogaus buvimas šioje teritorijoje – taptų sąmoningas ir atsakingas. Germantas turi potencialo tapti pavyzdžiu, kaip gamtotvarka, pažintinis turizmas ir vietos bendruomenių interesai gali kurti gyvybingą, tausojančią ir ilgalaikę pusiausvyrą tarp žmogaus ir gamtos.
BĮAS (Biologinės įvairovės apsaugos skyrius) vyriausioji specialistė (ekologė) Dovilė Staponkienė
Nuotraukos: D. Staponkienės, G.Savickytės.
Žemaitijos nacionalinio parko direkcija.
Biudžetinė įstaiga. Didžioji g. 10, Plateliai, LT-90420 Plungės raj.
+370 448 49231
+370 448 49337
[email protected]
Zemaitija National Park Directorate
Didžioji str. 10, Plateliai, LT-90420, Plungės dstr., Lithuania
Įmonės kodas: 191440964
PVM mokėtojo kodas: LT914409610, duomenys kaupiami juridinių asmenų registre.
Steigėjas – Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos. Puslapio sukūrimas dalinai finansuotas Europos Sąjungos 2014–2020 m. Interreg V-A Pietų Baltijos bendradarbiavimo per sieną programos lėšomis.
