Žemaitijos nacionaliniam parkui – 25-eri

25 –eri, tai daug ar mažai? Jei žemei – tai tik mažas mirktelėjimas, jei žmogui – pati jaunystė, pats jėgų žydėjimas. O Žemaitijos nacionaliniam parkui tai daug, ar mažai? Jeigu atsigręšime ir pažiūrėsime atgal į jau nuveiktus darbus, įvykusius pasikeitimus, tai iš tiesų nuveikta daug labai gražių ir prasmingų darbų. Bet apie viską iš eilės.

Žemaitijos nacionalinis parkas, kartu su Kuršių nerijos, Dzūkijos, Trakų istoriniu nacionaliniais parkais ir Viešvilės gamtiniu rezervatu, buvo įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. balandžio 23 d. nutarimu Plungės ir Skuodo rajonų savivaldybių administruojamų teritorijų dalyse ir skirtas nacionalinės svarbos kraštovaizdžio kompleksams bei antropoekosistemoms, reprezentuojantiems Žemaitijos etnokultūrinės srities gamtos ir kultūros savitumus, saugoti, tvarkyti ir jų naudojimui reguliuoti. Žemaitijos nacionalinis parkas, mano giliu įsitikinimu, iš tiesų yra ta vieta, kur susipina gausūs gamtos ir kultūros paveldo klodai, kurie ne tik saugomi, bet ir per pastarąjį 25 metų laikotarpį pritaikyti lankymui. Kartu nematerialusis kultūros paveldas tyrinėjamas, puoselėjamas ir parodomas visuomenei.

Sustojus ir pažvelgus atgal kokie darbai jau nuveikti per 25 metus, supranti, kad viskam aprašyti neužtektų ir kelių laikraščių numerių, o norint viską išpasakoti reikėtų net kelių dienų. Todėl norisi kartu pasidžiaugti tik keletu pagrindinių darbų. Visų pirma džiugu, kad per šį laiką sutvarkyta visa eilė pažeistų teritorijų ir apleistų, bešeimininkių pastatų. Sunku net suvokti, kad įsteigus Žemaitijos nacionalinį parką dar kurį laiką į parke buvusį Žvirblaičių savartyną buvo vežamos viso Plungės rajono atliekos. Dabar šis savartynas uždarytas, teritorija sutvarkyta, o suformuotas kaupas atrodo lyg piliakalnis. Pažvelgus į šiaurinę parko dalį rasime Gardų ozo rekreacinę zoną, suformuotą buvusio karjero vietoje. Dabar ši vieta labai mėgstama Žemaičių Kalvarijos ir aplinkinių teritorijų gyventojų.

Jau nuo pat Žemaitijos nacionalinio parko įsteigimo pradžios parko direkcijos darbuotojų galvose sukosi mintis ir noras buvusioje Sovietų sąjungos balistinių raketų paleidimo bazėje įkurti muziejų. Nepraėjus nė 25 metams buvo įgyvendintas didžiulis projektas, finansuotas ES lėšomis, ši bazė rekonstruota ir įkurta Šaltojo karo ekspozicija, kuri tapo didžiuliu traukos objektu (vidutiniškai per metus apsilanko daugiau kaip 35 tūkst. lankytojų). Neužmiršti ir Platelių dvaro išlikę pastatai – dvaro svirne įrengta Žemaitijos nacionalinio parko ekspozicija, arklidėse įkurtas unikalus, vienintelis toks Užgavėnių muziejus, dvaro rūsyje baigiamas įrengti tradicinių amatų centras. Visos šios veiklos leidžia visuomenei lengviau ir geriau pažinti Žemaitijos tradicijas, išmokti tradicinius amatus, o Šaltojo karo ekspozicijoje suvokti žmonių beprotybę ir suprasti, kas būtų, jei kuri nors iš branduolinių valstybių panaudotų savo branduolinių ginklų arsenalą.

Savaime suprantama, Žemaitijos nacionalinio parko direkcija didelį dėmesį skiria ne tik teritorijos pritaikymui lankymui, bet ir gamtos tyrimams bei darbams, kurie padeda išsaugoti unikalią biologinę įvairovę. Jau eilę metų direkcija savo jėgomis šienauja Siberijos pelkę, kuri savo augalų įvairove džiugina ir stebina botanikus. Šioje pelkėje buvo atlikti ir vandens režimo atsatymo darbai, užtvenkiant per pelkę einantį kanalą. Įgyvendinus Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos projektą buvo sutvarkyta Gaudupio pelkė: iškirsta sumedėjusi augmenija ir tuo atkurta būdinga šiam kraštui pelkė. Su šia pelke nesunkiai gali susipažinti ir lankytojai, keliaudami Šeirės miške įrengtu dviračių ir pėsčiųjų taku. Atlikti ir kiti ne mažiau prasmingi ir svarbūs darbai, gerinant saugomų vertybių būklę.

Taigi, per tą ketvirtį amžiaus iš tiesų atlikta daug prasmingų tiek gamtai, tiek visuomenei darbų. Aišku, jie tikrai nebūtų buvę padaryti be puikaus ir darnaus Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos kolektyvo. Šį kolektyvą pradėjo formuoti pirmasis Žemaitijos nacionalinio parko direktorius Vidmantas Bezaras. Įdomu tai, kad pačioje nacionalinio parko aušroje Žemaitijos nacionaliniu parku rūpinose tik 5 darbuotojai. Po to, dėl vis augančių darbų apimčių kolektyvas išaugo iki beveik 130 darbuotojų. Tačiau valstybinių miškų valdymą ir tvarkymą perdavus VĮ Telšių miškų urėdijai, kolektyvo dydis sumažėjo iki 35, koks ir yra iki šiol.

Svarbu ir tai, kad Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos kolektyvas daug darbų nuveikė padedami Plungės ir Skuodo rajonų savivaldybių merams ir administracijų darbuotojams, vietinės bendruomenės, parke esančių seniūnų ir seniūnijų žmonėms, savanoriams, verslininkams, kurie noriai remia įvairius renginius bei kitas veiklas, Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai ir kitiems mūsų draugams ir partneriams. Žemaitijos nacionalinio parko direkcija yra labai dėkinga visiems, kurie padeda pasiekti, kad Žemaitijos nacionaliniame parke derėtų gamtos ir kultūros paveldo išsaugojimas su verslo vystymu ir vietos gyventojų gyvenimo kokybės gerinimu.

Natūraliai kyla klausimas, o kas toliau, kokie bus sekantys 25 metai? Minčių ir planų yra iš tiesų daug. Labai tikimės, kad jau artimiausiu metu pavyks Plokštinėje esantį karinį miestelį transformuoti ir šioje teritorijoje įkurti gamtos mokyklą, kurioje žinių apie saugomas teritorijas, gamtines vertybes, kultūros paveldą galėtų gauti ne tik mokiniai, bet ir visi besidomintys gamtosaugos idėjomis. Nemažas viltis dedame ir į tai, kad netolimoje ateityje Plungę ir Platelius sujungs dviračių takas, o Plateliuose bus atkurtas pagrindinis grafų Šuazelių dvaro pastatas.

Mums svarbios ir bendruomenės, verslo, vietos savivaldos, mokslo institucijų ir visų norinčių prisidėti prie Žemaitijos nacionalinio parko išsaugojimo, tvarkymo, vystymo mintys. Todėl kviečiame visus aktyviai reikšti savo nuomonę, teikti siūlymus elektroniu paštu ramunas.lydis@zemaitijosnp.lt, rašyti Žemaitijos nacionalinio parko facebook paskyroje ar tiesiog atvažiuoti į direkciją ir padiskutuoti.

Žemaitijos nacionalinio parko direktorius

Ramūnas Lydis