Žemaičių senovė. Piltinis pienas

2017-01-06 / Žemaitijos NP

Nuo senų laikų žiemos metu, kai karvės užtrūkdavo, žemaičiai prie košės, bulvių valgydavo rudenį suraugintą pieną (žem. – piltinį arba sampilinį), atskiesdavo nerūgusiu pienu. Piltiniam pienui supilti ūkyje turėdavo didelį, iš eglės medienos padarytą kubilą su dangčiu.

Rūgusį pieną į kubilą pradėdavo pilti spalio viduryje ir pildavo iki to laiko, kol kubilas prisipildydavo. Prieš pildami, nuo surūgusio pieno nugriebdavo grietinę (žem. – smetoną), truputį nusunkdavo parūgas. Rūgusį pieną sušildydavo (sukildydavo) ir tada pieną supildavo į kubilą (raugtinę). Kad pienas neperrūgtų, ypač kruopščiai išplaudavo kubilus: ištvilkydavo užplikę aviečių, kiečių; į supiltą pieną įleisdavo 3-5 žalius kiaušinius, mat jie sugeria rūgštį (pavasarį, kai kiaušinius išgriebdavo, tie būdavo be lukštų). Didelio ūkio ar gausios šeimos šeimininkė piltinio pieno prisipildavo du kubilus. Piltinio pieno pakakdavo iki Velykų. Dabar rūgusį pieną žiemai šeimininkės nebepila.

 

Parengta pagal Juozo Mickevičiaus surinktą etnografinę medžiagą.

Scroll to top