Velykų kiepis ir sviesto avinėlis

Rinkdama medžiagą apie istoriką, muziejininką Juozą Mickevičių Kretingos muziejuje, vėliau ir Šiaulių ,,Aušros“ muziejuje aptikau įdomios medžiagos apie senovinius žemaičių valgius. Ypač sužavėjo negirdėtas Velykų pyragas – kiepis. 1935 m. surinktoje medžiagoje, alsėdiškė Dargytė rašo, kad per Velykas kepamas kiepis. Kiepis minkomas iš ruginių miltų. Tešlą darydavo labai kietą, paskui ją plonai iškočiodavo – apvalios formos, kraštukus užlenkdavo ir padėdavo džiūti. Išdžiūvus, vidurį pripildydavo mišiniu iš varškės, kiaušinių, sviesto ir t.t. Dėdavo kepti. Seniau, jeigu kas norėdavo atsigenšti (atsikirsti), tai sakydavo: ,,aš iškepsiu kiepį“ (Šiaulių ,,Aušros“ muziejus, archyvinė etnografinė byla Nr. 9).
Kretingos muziejuje yra saugoma Juozo Mickevičiaus užrašyta medžiaga apie Velykų kiepį. Kiepius kepė iš grikinių miltų. Išminkys, tuščiavidurius kepalus padarys. Sumaišys geresnius miltus, lašinius, kiaušinius ir įdės į vidurį išminkyto kepalo. Kiepis senovėje buvo vietoj babkos. Velykų rytą gaspadinė pradės šaukti: ,,Laužkim kiepį, Kristus kėlė“ ( Kretingos muziejaus mokslinis archyvas, F 5, B. 19).
Senovinis Velykų kiepis gali būti ir saldus ir sūrus.
Žemaitijos nacionalinio parko lankytojų aptarnavimo skyriaus  visuomenės informavimo specialistė ir Platelių dvaro sodybos tradicinių amatų centro amatų mokytoja Daiva Vaškienė iškepė saldų Velykų kiepį. Minklę padarė iš trapios ruginių miltų tešlos, o į vidų dėjo varškės, kiaušinių, sviesto mišinį. Visą kiepio gaminimo procesą galite pamatyti čia.
Smetoninės Lietuvos laikais moterys mokėsi naujoviškų patiekalų maisto ruošimo kursuose. Išmoko visokių ,,mandrysčių“. Tais laikais Žemaitijoje paplito mada per Velykas daryti svieto avinėlius. Avinėlis- Velykų simbolis.
Spurganotą svieto avinėlį padarė Žemaitijos nacionalinio parko visuomenės informavimo specialistė, muziejininkė Dalia Jakštienė.
Ruoškimės Velykoms, prisiminkime bočių tradicijas.

Gamtos ir kultūros paveldo skyriaus vyr. specialistė

Aldona Kuprelytė