Ankstyvą vasario 28 dienos rytą virš Platelių švystelėjus nedrąsiai saulutei padangėje suplazdeno sugrįžę vieversiai, širdį nudžiugino jų nesudėtinga giesmė-čirenimas. Lyg tirpstančio sniego čiurlenimas. Tai tikrasis pavasario pranašas kurį pažįsta turbūt kiekvienas bent kiek aplinka besidomintis žmogus. Žinoma, miestuose jų nepamatysi, per mašinų gaudesį neišgirsi  ir  jų švelnios giesmės. Tai agrarinio kraštovaizdžio paukštis.  Cyrulis, cyrulielis, vyturys, vieversys, vieversėlis-taip meiliai jį vadina žmonės, nes jis toks neatsiejamas nuo laukų, juose pavasarį triūsiančių žmonių. Perėjimui ir maitinimuisi pasirenka atvirus laukus, sausas ir vidutinio drėgnumo pievas, pasėlių plotus, dideles aukštapelkes. Išveda vieną-dvi vadas, todėl vyturių giesmelių galima išgirsti net iki rugpjūčio vidurio.  Nors dirvinis vieversys Lietuvoje dar gana įprastas paukštis, bet jų skaičiaus mažėjimas pastebimas visoje Europoje.  Tai susiję su vis intensyvėjančia  chemizacija žemdirbystėje, monokultūromis.

Šiemet vieversiai ankstyvi, nes įprastai Lietuvoje pasirodo kovo  pirmos dekados pabaigoje.  Gausiausiai jų parskrenda kovo antrą-trečią  dešimtadienį.  Džiaukimės, kad žiemą iš mūsų kiemų padėjo  išvaryti ne tik smagūs,  triukšmingi  ličynomis pasidabinę  Užgavėnių  persirengėliai, bet ir padangę nuskaidrinusi vieversio giesmė.

Marija Jankauskienė

Plateliai