BAST

Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje aptinkama 23 iš 54 Lietuvoje identifikuotų europinės svarbos buveinių tipų ir jų užimami plotai:

• 3140 Ežerai su menturdumblių bendrijomis (1250 ha). Šiam buveinės tipui priskiriami Platelių ir Ilgio ežerai su jiems būdingais dugną dengiančiais maurabragių ir menturdumblių sąžalynais.
• 3150 Natūralūs eutrofiniai ežerai su plūdžių arba aštrių bendrijomis (20 ha). Šiam buveinės tipui priskiriami Burgio, Burgalio ežerai. Jų seklumose susiformavę plūduriuojančių augalų (plūdenų, aštrių), o gilesniuose atviruose plotuose – stambiųjų plūdžių bendrijos.
• 3160 Natūralūs distrofiniai ežerai (8,1ha). Tai neturtingi maisto medžiagų, rūgštūs liekaniniai pelkių ežerai. Žinoma keletas šiam buveinių tipui priklausančių ežerėlių: Lestis, Piktežeris, Rukundžių gamtiniame rezervate esantis Aklaežeris ir kt.
• 6230* Rūšių turtingi briedgaurynai (2,3 ha). Tai rūgščių dirvožemių, sausų arba mezofilinių augimviečių briedgaurynai, turintys būdingų augalų rūšių sudėtį. Nedideli jų ploteliai paplitę papelkiuose, paežeriuose, prie upelių.
• 6270 Rūšių turtingi smilgynai (445,3 ha) Sausos bei vidutinio drėgnumo, skurdžios, paprastai rūgščių dirvožemių pievos su žemaūgiais žolynais, kurie išsivystė degraduojant kultūrinėms netręšiamoms pievoms, paveiktoms ilgalaikio ganymo ir šienavimo.
• 6410 Melvenynai (2,9 ha). Buveinę formuoja varpinis augalas – melsvoji melvenė kartu su kitomis būdingomis rūšimis apydrėgnėse pievose. Didžiausi melvenynų plotai žinomi Paburgės kraštovaizdžio draustinyje.
• 6450 Aliuvinės pievos (0,6 ha). Jos natūraliai susidaro upių potvynių vietose. Nedideli užliejamų natūralių pievų ploteliai šliejasi prie Uošnos, Babrungo upių.
• 6510 Šienaujamos mezofitų pievos (33,8 ha). Šiam buveinių tipui priklauso žemyninės vidutinio drėgnumo trąšios pievų bendrijos, tačiau nepriskiriami pertręšti, įsėti žolynai, kurių rūšių sudėtis skurdi ir vyrauja vienas ar keli varpinių šeimos augalai.
• 7110 Aktyvios aukštapelkės (7,7 ha). Tai buveinė susidariusi buvusių ežerų ir žemapelkių duburiuose, pasižyminti iškilusia centrine dalimi. Aukštapelkėse auga tik labai rūgščią ir mineralinių medžiagų neturtingą terpę toleruojantys augalai – kiminai, viržiai, saulašarės, juodoji varnauogė.
• 7120 Degradavusios aukštapelkės (23 ha). Šiam buveinių tipui priskiriamos buvusios aukštapelkės, kuriose dėl žmogaus veiklų (sausinimo, durpių kasimo) buvo pažeistas natūralus hidrologinis rėžimas. Toks specifinių augimviečių nykimas daro didelę įtaką iki tol gyvavusiai florai ir faunai. Nors šioje buveinėje auga aukštapelkėms būdingų augalų rūšių, pakinta jų sąlyginis gausumas bei daugėja greitai augančių beržų, pušų. Pastarieji dar labiau spartina aukštapelkės degradacijos procesą.
• 7140 Tarpinės pelkės ir liūnai (175,7 ha). Tokios buveinės yra maitinamos lietaus, gruntinių ar apypelkio vandenų. Klampūs liūnai, linguojančios vejos – sudaryti iš mažų ar vidutinio aukščio viksvų bendrijų su kiminais arba žaliosiomis samanomis. Šio tipo bendrijos formuojasi kalvoto reljefo žemumose – šlaitų papėdėse, paežerėse, užpelkėjusių upelių aukštupiuose. Viena būdingiausių tarpinių pelkių yra prie Burgio ežero.
• 7160 Nekalkingi šaltiniai ir šaltiniuotos pelkės (1,5 ha). Formuojasi vietose, kuriose trykšta mažai kalkingi, rūgštūs arba neutralios reakcijos šaltiniai su jiems būdinga arba dėl jų poveikio susiformuojančia pelkine augalija.
• 7210 Žemapelkės su šakotaja ratainyte (1,3 ha). Dažniausiai formuojasi užpelkėjusių ežerų pakraščių liūnuose, rečiau – vandenyje su nendrėmis ir švendrais. Nedidelės šio tipo buveinės susiformavusios prie Iešnalio ir Platelių ežerų.
• 7220 Šaltiniai su besiformuojančiais tufais (0,6 ha). Kieto vandens šaltiniai su intensyviai besiformuojančiomis nuosėdomis arba tufais, randami miškuose arba atvirose vietovėse. Šios buveinės su vyraujančiomis samanų bendrijomis beveik visada nedidelės, apima šaltinių išsiliejimo vietas ir šaltinių upelių pakraščius.
• 7230 Šarmingos žemapelkės (32,8 ha). Tai buveinės su smulkiųjų viksvų, žaliųjų samanų bendrijomis bei jose augančiomis retomis tiek Lietuvoje, tiek Europoje augalų rūšimis. Šarmingos žemapelkės formuojasi įmirkusiose dirvose, nuolat maitinamose gruntinių ir iš apypelkio atitekančių, dažniausiai kalkingų vandenų. Parke šis pelkių buveinių tipas dažnas paežerėse, paupiuose, kloniuose tarp kalvų: Siberijos, Briedinės, Velėnijos, Pailgio ir kitos pelkės.
• 9010* Vakarų taiga (1209,7 ha). Natūralūs seni spygliuočių ir mišrūs miškai, augantys nederlinguose sausuose ar apydrėgniuose smėlio dirvožemiuose, būdinga menka žolinė augalija, gausi samanų danga. Šioms buveinėms priskiriami tikrieji eglynai, kurių didžiausi plotai driekiasi Plokštinės, Rukundžių ir kituose miškų masyvuose.
• 9020* Plačialapių ir mišrūs miškai (223,2 ha). Jie formuojasi derlingose vidutinio ar laikinai perteklinio drėgnumo, bet neužmirkusiose augimvietėse. Pagal vyraujančias medžių rūšis dažniausiai būna ąžuolynai ir liepynai, tačiau su eglės, klevo, uosio, guobos priemaiša. Parke šio tipo buveinės telkiasi Liepijų miške, Kreiviškių pusiasalyje, Platelių ežero Pilies saloje.
• 9050 Rūšių turtingi eglynai (214,9 ha). Tai mišrūs miškai, kurių medynuose vyrauja eglės su rūšių gausiais krūmų ir žolių ardais. Samanų danga menkai išsivysčiusi, veši aukštos žolės, paparčiai. Tai vienas iš labiausiai paplitusių miško buveinių tipų nacionaliniame parke.
• 9080* Pelkėti lapuočių miškai (358,8 ha). Šio tipo buveinėms būdinga perteklinė drėgmė su nuolat paviršiuje telkšančiu vandeniu. Aplink medžių kamienus, kelmus susidaro kupstai, apžėlę samanomis, paparčiais. Tai dažniausiai šlapieji juodalksnynai, susiformavę palei ežerus, upelius ar apypelkio miškų kompleksuose.
• 9160 Skroblynai (30,8 ha). Tai plačialapiai ir mišrūs miškai su antrame arde vyraujančiais skroblais. Buveinės dažniausiai randamos tik vakarų ir pietų Lietuvoje. Buveinė pasižymi negausia krūmų įvairove ir plačialapiams miškams būdingoms žolėms ir ypač gausiais pavasariniais efemeroidais.
• 9180 *Griovų ir šlaitų miškai  (28,6 ha). Tai upių, upelių, ežerų giliuose slėniuose ir šlaituose įsikūrusi buveinė. Nepaisant dažnai užimamo mažo ploto, šie miškai pasižymi didele aplinkos sąlygų (oro drėgmės, temperatūros režimo, dirvožemio drėgnumo) įvairove bei ypač didele grybų, kerpių, samanų ir žolinių augalų rūšių įvairove.
• 91E0* Aliuviniai miškai (27,6 ha). Šį buveinės tipą dažniausiai formuoja uosių, juodalksnių, baltalksnių miškai, esantys upių slėniuose ir užliejami kasmetinių pavasario potvynių, tačiau vanduo nesilaiko nuolat. Mažų aliuvinių miškų yra palei Uošnos, Juodupio, Šilinės ir kitus upelius.
• 91D0* Pelkiniai miškai (639,6 ha). Šiam buveinių tipui priklauso spygliuočių ir mišrūs miškai, esantys drėgnuose ir šlapiuose durpiniuose dirvožemiuose su būdinga kiminų danga. Nacionaliniame parke vyrauja pelkiniai eglynai.

Žemaitijos nacionalinis parkas atitinka BAST kriterijus ne tik dėl aukščiau paminėtų gamtinių buveinių, bet ir dėl 4 europinės svarbos augalų rūšių ir 10 gyvūnų rūšių.

Dvilapis purvuolis (Liparis loeselii) – orchidinių šeimos daugiametis 8–20 (25) cm aukščio augalas. Gausiausios dvilapio purvuolio populiacijos žinomos Siberijos, Briedinės ir kitose šarmingose žemapelkėse, tarpinėse pelkėse, kur yra gerai išsivysčiusi samanų ir neaukštų žolių danga. Augalas įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą ir į Buveinių Direktyvos (BD) II ir IV priedus.

Žvilgančioji riestūnė (Hamatocaulis vernicosus) – samana, auganti žemapelkėse, tarpinio tipo pelkėse, upių pakrantėse, palei šaltinius. Gausiausiai auga Siberijos pelkėje. Augalas įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą bei į BD II priedą.

Mažasis varpenis (Botrychium simplex) – tai daugiametis iki 15 cm aukščio žolinis driežlielinių šeimos augalas, besidauginantis sporomis, vėlyvojo ledynmečio laikotarpio reliktas. Šis augalas dažniausiai auga briedgaurynų bendrijose. 1996 m. nacionaliniame parke, Uošnos ir Juodupio upelių santakos slėnyje, rasti keli individai. Augalas įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą bei į BD II ir IV priedus.

Pelkinė uolaskėlė (Saxifraga hirculus) – tai daugiametis, 5-30 cm uolaskėlinių šeimos augalas. Nors geriausiai auga šaltiniuotuose pelkėse, gali būti randama ir žemapelkėse, tarpinėse pelkėse, užpelkėjusiose ežerų pakrantėse, durpinėse pievose. Parko teritorijoje randama Paburgės pelkėje. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą bei į BD II priedą.

Plačioji dusia (Dytiscus latissimus) – viena didžiausių dusių šeimos vabalų atstovių – 36-44mm dydžio. Jas galima rasti ežerų pakrantėse, giliuose tvenkiniuose, tankiai apaugusiuose vandens augalija. Maitinasi medžiodamos įvairius mažus vabzdžius, buožgalvius ir net mažas žuveles. Rūšis įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą bei į BD II ir IV priedus.

Dvijuostė nendradusė (Graphoderus bilineatus) – dusių šeimos vabalas gyvena ir veisiasi švariuose ežeruose ar kūdrose, senvagėse, kurių pakrantėse veši viksvos, asiūkliai, puplaiškiai: Burgio, Burgalio, Iešnalio ežeruose, Pakastuvos tvenkinyje. Tiek suaugėliai, tiek lervos daugiausia aptinkami saulėtoje telkinio dalyje apie 30 cm gylyje. Lervos maitinasi planktoniniais vėžiagyviais. Dvijuostė nendradusė įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą bei į BD II ir IV priedus.

Auksuotoji šaškytė (Euphydryas aurinia) – drugys, aptinkamas buveinėse, kuriose auga pievinės miegalės – melvenynuose, šienaujamose mezofitinėse pievose. Dažniausiai šių drugių aptinkama vietovėse, kur mozaikiškai keičiasi atviros pievos, apsuptos krūmynais, miškeliais, visais atvejais paplitimas apribotas mitybiniais augalais. Šie drugiai skraido gegužės pabaigoje – birželio mėn. Vikšrai minta miegalės, gysločio, puplaiškio lapais. Nacionaliniame parke rastos dvi populiacijos, gyvenančios Siberijos ir Paburgės pelkėse. Auksuotoji šaškytė įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą, BD II priedą.

Baltamargė šaškytė (Euphydryas maturna) – drugys, gyvenantis drėgnuose lapuočių miškuose – ten, kur auga uosiai. Nesiveisia pavėsyje, aptinkamas pamiškėse, prie miško kelių, kvartalinių linijų, miško pievelėse. Juos galima pamatyti skraidant birželio – liepos mėn. Išsiritę vikšrai suformuoja lizdus iš uosio lapų, apraizgytų šilko siūlais, tame tvirtame lizde miško paklotėje žiemoja. Antrais metais vikšrai minta įvairiais žoliniais augalais – kūpoliais, veronikomis, drebulių, gluosnių, sausmedžių lapais. Baltmargė šaškytė įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.

Šarvuotoji skėtė (Leucorrhinia pectoralis) – laumžirgis, kuris veisiasi nedideliuose greitai įšylančiuose eutrofiniuose, mezotrofiniuose silpnai rūgščiuose ežerėliuose, iš dalies apaugusiuose plūduriuojančia ir panirusia vandens augalija. Suaugėliai skraido birželio mėnesį netoli vystymosi vietų. Šarvuotoji skėtė įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą bei į BD II ir IV priedus.

Keturdantė suktenė (Vertigo geyeri). Tai mažutis pilvakojis 1,9 x 1,2 mm dydžio moliuskas, aptinkamas ant samanų, augalų liekanų labai drėgnose kalkingose žemapelkėse su pastoviu vandens lygiu ir natūralia, dažniausiai žemųjų viksvų augalija. Parke rasta Siberijos pelkėje. Keturdantė suktenė yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą bei į BD II priedą.

Ovalioji geldutė (Unio crassus) – tai dvigeldis moliuskas gyvenantis negiliuose, švariuose, tekančiuose vandenyse su smėlio arba smulkaus žvyro dugnu. Randamas Babrungo ir Uošnos upėse. Vidutiniškai gyvena 20 – 50  metų. Ovalioji geldutė įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą bei į BD II ir IV priedus.

Skiauterėtasis tritonas (Triturus cristatus) – uodeguotiesiems varliagyviams priklausanti rūšis, kuriai reikalingos vandens ir sausumos buveinės. Veisimosi metu gyvena giliose neuždumblėjusiose kūdrose. Vasaros viduryje išlipa į sausumą ir lieka žiemoti. Gausi skiauterėtojo tritono populiacija žinoma Užpelkių telmologiniame draustinyje. Skiauterėtasis tritonas yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą bei į BD II ir IV priedus.

Lūšis (Lynx lynx) – katinių šeimos žinduolis gyvenantis dideliuose spygliuočių ir mišriuose miškuose su tankiu pomiškiu, išvartomis, pelkėtais plotais. Gerai laipioja medžiais. Tinkamiausios lūšims miškų buveinės driekiasi nacionalinio parko rytinėje dalyje. Lūšis įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą bei į BD II ir IV priedus.

Ūdra (Lutra lutra) – kiauninių šeimos žvėrelis, gyvenantis prie gėlų vandens telkinių. Puikiai plaukioja ir nardo. Slepiasi urvuose, bebrų trobelėse, pakrančių nendrynuose. Negausiai paplitusi visoje nacionalinio parko teritorijoje, dažnesnė Babrungo, Uošnos, Varduvos, Pietvės upėse. Ūdra įrašyta į BD II ir IV priedus.