Alkakalniai

Alkos kalnai – būdingiausios kuršių ir žemaičių šventvietės, gyvavusios I tūkst. viduryje – II tūkst. pradžioje. Įvairios formos ir dydžio šventuosius kalnus įprasta vadinti bendriniu alkakalnių pavadinimu. Paprastai netoliese jų telkšo pelkės, tyvuliuoja ežerai, teka upės ar trykšta šaltiniai. Jų įvairovę lemia ne žmogaus veiklos pobūdis, o gamtinės ar mitinės–religinės realijos. Alkakalnių grupės išsiskiria tik analizuojant jų geografinę padėtį, pavadinimus ir pasakojamąją tautosaką.

Žemaitijos nacionaliniame parke yra šeši paslaptingi medžių tankmėje pasislėpę alkakalniai: Mikytų, Gudalių, Gilaičių, Vilkų, Visvainių ir Padegimės.

 

Scroll to top