Pievos

      Žemaitijos nacionaliniame parke galima aptikti natūralių, pusiau natūralių, kultūrinių pievų. Pastarosios dominuoja atvirame kraštovaizdyje. Natūralių pievų bendrijos biologinės įvairovės požiūriu pačios vertingiausios. Tačiau daug jų buvo sunaikinta dar praeito amžiaus antrojoje pusėje jas numelioravus, apsodinus mišku. Pievos kinta ir dėl šiuolaikinio ūkininkavimo pobūdžio. Vienos apleidžiamos ir dėl to jose plinta krūmai, medžiai. Kitose pievose dėl per intensyvaus ganymo, žolės smulkinimo kinta bendrijų struktūra, įsivyrauja menkaverčiai žolynai. Nedideli natūralių pievų lopinėliai nacionaliniame parke išlikę upelių slėniuose, miško aikštelėse, kalvų šlaituose, papelkiuose, paežerėse, pakrūmėse. Spalvingais žiedais šias pievas puošia paprastasis burbulis, rūgtis gyvatžolė, pievinis snaputis, vyriškoji gegužraibė ir kiti augalai. Įsiterpusių tarp kitų buveinių, pasitaiko ir didesnių, per daugelį metų natūralioms būdingų bruožų įgaunančių kultūrinės kilmės pievų plotų.

      Nacionaliniame parke labiausiai paplitę europinės svarbos pievų buveinių tipai – 6510 Šienaujamos mezofitų pievos ir 6270 *Rūšių gausios ganyklos ir ganomos pievos.  Ne tik šios, bet ir kitos nacionalinio parko pievų buveinės svarbios saugomų ar apyrečių augalų rūšių išlikimui. Taip pat būtinos gyvūnams kaip maitinimosi, veisimosi ar laikino apsistojimo vietos.

Scroll to top