Pelkės

     Kalvoto, duburiuoto bei miškingo Žemaitijos nacionalinio parko reljefo dėka čia susiformavo daug įvairaus dydžio pelkių. Jos užima 9,7 % nacionalinio parko teritorijos. Dominuoja šarmingos žemapelkės (apie 1400 ha) bei tarpinio tipo pelkės (apie 550 ha). Mažiausiai – aukštapelkių (apie 170 ha). Dauguma vertingiausių šių pelkinių buveinių susitelkę Platelių, Beržoro, Ilgio, Burgio ežerų apyežeriuose. Tai Siberijos, Gaudupio, Briedinės, Beržoro, Sidabrinės, Liepto, Pakryžinės, Pailgio, Paburgės ir kitos pelkės. Šiaurvakariniame nacionalinio parko paribyje driekiasi viena iš didesnių, 35 ha Barstytalių pelkė. O šiaurės rytuose, tarp miškų įsispraudusi pūpso nedidelė, bet unikali Paparčių aukštapelkė su po pelkę pasklidusiais saugomos kupstinės kūlingės augalais. Klampynių, liūnų, akivarų, medžiais apaugusių salų išraizgytą, slėpiningą, daugiau nei 80 ha Juodupio pelkinį kompleksą saugo Plokštinės gamtinis rezervatas.

     Nacionalinio parko pelkėse išlikusios botaniniu požiūriu vertingiausios rūšys ir bendrijos.  Net 40 %  Lietuvos raudonosios knygos augalų rūšių, aptinkamų nacionaliniame parke, auga pelkėse. Būtent šiose buveinėse randama didžiausia gegužraibinių augalų rūšių įvairovė. Tačiau pelkės, nesugebėdamos pasipriešinti nendrių, krūmų ir medžių invazijai, palaipsniui praranda joms būdingą rūšių įvairovę. Todėl tik žmogaus vykdomos gamtotvarkinės veiklos (sumedėjusios augmenijos šalinimas, šienavimas) gali garantuoti atvirų pelkinių buveinių su jose esančiomis vertybėmis išsaugojimą.