Babrungėnų kaimo tremtinių prisiminimas

Į kalnuotąją Buriatiją Rytų Sibiro pietuose, prie Mongolijos sienos, per 1948 m. gegužės trėmimą iš Lietuvos trimis ešelonais atvežta per 4 tūkst. žmonių. Tarp ištremtųjų buvo vienuolika šeimų (daugiau nei 30 žmonių) iš Babrungėnų kaimo. 1948 m. gegužės 22 dienos ankstyvą rytą į Akrutų, Gadeikių, Serapinų, Gaubių, Laučių, Luotės, Lotužių, Urbonų, Uznių, Vaitkų, Stonkienės namus atėjo stribai. Netikėtai užklupti žmonės buvo suvaryti į žvyrduobę prie Babrungo upės, šalia Šatrijos kalno. Nežinia gąsdino. Babrungėniškiai bijojo, kad nebūtų sušaudyti čia pat, žvyrduobėje. Vėlyvą popietę visus sugrūdo į sunkvežimį ir išvežė į Plungės geležinkelio stotį. Iš Plungės tuomet į Sibirą išvežė 961 žmogų. Ne visi Babrungėnų kaimo tremtiniai sugrįžo į Lietuvą. O ir grįžusieji rado užimtas sodybas. Adelė Serapinaitė-Tarvydienė prisimena, kad jos mama važiavo pas Paleckį, kad leistų gyventi buvusiuose namuose. Leido, bet buvo ne šeimininkai, o įnamiai savo namuose.  Viskas priklausė kolūkiui ,,Žemaitija”. 1990 metais, Lietuvai atgavus laisvę, babrungėniškiai prie Babrungo upės, šalia buvusios žvyrduobės pastatė  paminklą Babrungėnų kaimo ištremtoms šeimoms atminti. Kasmet, gegužės 22-ą – tremties dieną  prie paminklo susirenka vis mažesnis būrelis Babrungėnų kaimo žmonių. Prisimena tremtį, Anapilin išėjusius, gieda giesmes. Šiemet prie paminklo giedojo septyniese: Adelė Tarvydienė, Roma ir Romualdas Venslovai, Zenonas Budrys, Vanda Jonkuvienė, Elena Vaitkienė, Regina Urbonienė.