Piliakalniai

Senasis kultūros paveldas – piliakalniai yra ankstyvosios beraštės istorijos šaltiniai, savitas šio krašto kuršių ir žemaičių genčių palikimas.

Piliakalniai – tai kalvos bei krantų iškyšuliai su šlaitais, kuriuose stovėjo medinės pilys. Medinės pilys sunyko, jų vietos – piliakalniai – liko. Žemaitijos nacionaliniame parke yra trylika piliakalnių: Jazdauskiškių (Girkontės) (I tūkst.), du Gegrėnų (I tūkst. – XIII a.),  Grigaičių (II tūkst. pr.), Mikytų  (I tūkst. – XIII a.),  trys Pūčkorių (I tūkst. – II tūkst. pr.), Užpelkių (I tūkst.), Žernių (I tūkst.), Žemaičių Kalvarijos (Šv. Jono kalnas, I tūkst. – XIII a.), Šarnelės piliakalnis su gyvenviete (I tūkst. – XIII a.) ir Medsėdžių piliakalnis su priešpiliu (I tūkst. prieš Kr. – II tūkst. po Kr. pr.). Stirbaičių piliakalnis (I tūkst.) apie 1970 metus sunaikintas – nukastas, likęs karjeras vėliau rekultivuotas.

Labiausiai žmonėms matomas ir žinomas nedidelis Užpelkių piliakalnis kelių į Dovainius, Platelius ir Alsėdžius kryžkelėje (tiesiant asfaltuotą kelią, dalis piliakalnio nukasta). Kitas, Žemaičių Kalvarijos piliakalnis, svarbus ir unikalus ne tik archeologine, istorine, bet ir sakraline verte. Ant Žemaičių Kalvarijos, dar vadinamo Šv. Jono kalno, XVII a. IV dešimtmetyje pastatytos dvi Kristaus kančios kelio koplyčios (medinė trečioji ,,Jėzus meldžiasi alyvų sode“ ir mūrinė ketvirtoji ,,Viešpats Jėzus suimamas“). Įdomų archeologinį kompleksą sudaro du Gegrėnų piliakalniai, du kapinynai, pilkapiai ir senovės gyvenvietė. Čia prieš kelis metus įrengtas 1,6 km pažintinis pėsčiųjų Gegrėnų piliakalnių takas.

Piliakalniai mažai tyrinėti. 1986 m. prof. dr. Vl. Žulkus tyrinėjo Grigaičių piliakalnį, kituose atlikti tik žvalgomieji arba nedideli tyrimai.