Žemaičių Kalvarija

2019-09-17 / Žemaitijos NP

2019-ieji  paskelbti Žemaitijos ir Vietovardžių metais. 

Nuo seno garsi Žemaičių Kalvarija – miestelis Plungės rajono savivaldybės teritorijoje, prie kelio 164 Mažeikiai–Plungė–Tauragė, nuo 1991 m. – Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje.

Gardai (dabartinė Žemaičių Kalvarija) rašytiniuose šaltiniuose pirmąkart paminėti 1253 m. Miestelis įsikūręs prie Varduvos upelio, kuriame, anot legendos, buvo krikštijami žemaičiai. Krikštijamieji gaudavo naujus vardus, ir dėl šios priežasties upė pavadinta Varduva, o šalia esantis kalnas – Šv. Jono Krikštytojo kalnu.

Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas 1417 m. Gardų žemę padovanojo Žemaičių vyskupui. 1619 m. ant šv. Jono kalno buvo pastatyta koplyčia, 1622 m. įsteigta parapija. Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius 1637 m. į Gardus pakvietė dominikonus, kuriems pastatė namus ir padovanojo žemės. Dominikonai čia įkūrė Kalvarijos kalnus – pastatė Kančios kelio stočių koplyčias. Nuo Garduose įkurtų Kalvarijų vietovei prigijo Žemaičių Kalvarijos vardas. Įkūrus Kalvarijas, imti švęsti Kalvarijos kalnų atlaidai.

Nuo XVII a. vidurio Žemaičių Kalvarija ėmė garsėti stebuklingu Švč. M. Marijos su Kūdikiu paveikslu ir Švč. M. Marijos Apsilankymo atlaidais. Stebuklingąjį Švč. M. Marijos paveikslą iš Romos į Žemaičių Kalvariją pargabeno dominikonas Petras Pugačevskis. Nuo 1643 m. paveikslas laikomas stebuklingu. Dominikonai šalia savo vienuolyno pastatydino bažnyčią, kuriai suteikė Švč. M. Marijos Apsilankymo titulą. Pradėti švęsti dvylika dienų trunkantys Švč. M. Marijos Apsilankymo atlaidai, kurie buvo sujungti su nuo seniau švęstais Kalvarijos Kalnų atlaidas. 1649 m. iš Liublino dominikonų vienuolyno į bažnyčią atgabenta 3,2 cm ilgio ir 0,6 cm pločio Šv, Kryžiaus relikvija, kuri čia laikoma iki šiol.

1750 m. Žemaičių Kalvarijoje pastatyta didelė ir puošni medinė bažnyčia, vyskupo Antano Tiškevičiaus rūpesčiu suremontuotos ar net ir perstatytos Kalnų koplyčios. Tačiau, atlaidams vis labiau populiarėjant, net ir ši nauja bažnyčia negalėjo sutalpinti visų į Kalvariją plūstančių maldininkų. Todėl 1780 m. dominikonai ėmė statyti didesnę, erdvesnę mūrinę bažnyčią. Statyba istorinių lūžių ir sukrėtimų bei valstybės žlugimo metais užtruko ilgai. Bažnyčia užbaigiama 1822 m., 1824 m. į ją iš medinės pernešami altoriai, ji pati pašventinama.

Daugiau informacijos:

https://www.zemaiciukalvarija.lt/istorija;    http://zemaitijosnp.lt/veikla/lankytini-objektai/zemaiciu-kalvarija/

 

 

 

 

Scroll to top