Ypatingi pietūs

Medžiojant sėlinimo būdu medžiotojas būna itin pastabus ir susikaupęs, nes reikia pirmam pastebėti medžiojamą žvėrį ar paukštį, nes priešingu atveju ką nors sumedžioti mažai šansų. Taip medžiojant dažnai tenka stebėti įvairias miško gyvenimo situacijas ar aptikti keistus radinius. Taip nutiko ir šį kartą. Ankstų ir giedrą sausio rytą iš lėto vaikštinėjau Miškų instituto medžioklės ploto vieneto Plokštinės miško laukymėmis, tikėdamasis sutikti gražuolį elnią, kai ant pievos pakraštyje augančios gudobelės krūmo pamačiau kažkokį keistą gyvūną. Priėjęs arčiau šiek tiek nustebau, nes tai buvo beveik kiaurai ant ilgo gudobelės spyglio pamautas peliukas. Kas galėjo taip žiauriai pasielgti? Grįžęs į Miškų institutą tuojau pat nubėgau į biblioteką ieškoti atsakymo. Jį radau gana greitai. Pasirodo, kad taip savo „pietus“ mėgsta patiekti paprastoji medšarkė (Lanius cristatus L. (collurio L.)), kuri Lietuvoje gana plačiai paplitusi. Ji ant medžių spyglių ar šakelių dažniausiai „džiovina“ didesnius vabzdžius (mėšlavabalius, karkvabalius, o ypač kamanes), tačiau kai dėl blogo oro ar kitų priežasčių jų pritrūksta, medžioja ir įvairius stuburinius gyvūnus, pvz.: smulkias varles, tritonus, driežus, peles ir jaunus, dar lizduose tupinčius, paukštelius. Jos savo grobį persmeigia šiuo būdu: padėjusios jį skersai šakos toje vietoje, kur yra spyglys, taip, kad laimikio kaklas atsidurtų ant spyglio, stipriai patraukia jo galvą žemyn, ir spyglys perveria kaklą. Smulkūs paukščiukai ir pelės visuomet randami pervertu kaklu, varlytės – perverta galva arba apatiniu žandikauliu. Persmeigdamos savo grobį medšarkės nori visų pirma „užsitikrinti“ jį sau; antra vertus, užsmeigtą mėsos gabalą patogu mėsinėti. Kai kada grobis įspraudžiamas tarp dviejų glaudžių šakų. Galima įžvelgti ir dar vieną tikslą – užsmeigdama laimikį medšarkė pasidaro kaip ir maisto atsargą. Buvo pastebėta, kad ji lesino vaikus, paimdama mėsos gabaliukus iš atsargoje esančio grobio.

LAMMC Miškų institutas

Gintautas Urbaitis