Vietos, kur karaliauja gamta

Kai tenka apsilankyti rezervate, visada apima ramybės jausmas, ne tik dėl to, kad jos ten nedrumsčia nei miško kirtėjai, nei atsitiktiniai lankytojai, bet ir dėl žinojimo, kad šis gamtos kampelis yra saugus nuo bet kokio žmogaus įsikišimo ir kad viskas, kas čia auga, gyvena, miršta, sunyksta ar atsiranda, vyksta pagal gamtos dėsnius.

Rezervatiniai miškai užima vos 1,2% visų Lietuvos miškų ploto. Kadangi šie miškai yra palikti augi natūraliai, juose visas ilgas sąrašas miško kenkėjų ir ligų sukėlėjų čia gali vadintis tiesiog vabzdžiais, grybais ar kerpėmis. Visos šios rūšys čia yra teisėta ekosistemos dalis, atliekanti ne ką mažiau svarbią funkciją nei patys medžiai ar kitos, žmogui daug mielesnės ir naudingesnės rūšys.

Ilgainiui žmonės gamtoje ėmė tvarkytis taip, kad būtų patogu ir iš kiekvieno žemės ploto būtų gaunama maksimali nauda sau. Atotrūkis nuo natūralių gamtos procesų didėjo, noras keisti, suvaldyti procesus augo, tad nenuostabu, kad kontrolės praradimas sukelia baimę ir nepasitikėjimą. Tad vos tik miško savininkas išvysta pažeistus ar išvirtusius medžius, iš karto imasi priemonių, nes bijo, jog gamta be jo pati nesusitvarkys. Apima baimė, kad „kenkėjų“ židiniai išplis ir sunaikins mišką, taigi ir materialinę naudą. Miškai iš tiesų dabar yra smarkiai pažeisti, tačiau ne dėl gamtinių priežasčių, o perdėto žmogaus kišimosi, pvz., monokultūrų sodinimo, kirtimų, negyvos medienos šalinimo, kartais netinkamų specifiniam dirvožemiui medžių rūšių sodinimo, dėl ko medžiai auga silpni ir neatsparūs. Todėl svarbi rezervatų funkcija yra išlaikyti etaloninius natūralius gamtos pavyzdžius, išsaugoti esamus ekologinius procesus, stebėti, kaip kinta rūšinė sudėtis priklausomai nuo miško brandos ar klimato pokyčių.

Žemaitijos nacionaliniame parke yra du rezervatai – Plokštinės ir Rukundžių. Abu skirti natūraliems miškų ir pelkių su natūralia hidrografine struktūra bei Europinės svarbos buveinėms ir retoms rūšims išsaugoti. Tik nedidelę dalį šių rezervatų užima brandūs ir seni miškai, tačiau vis tiek juose prieglobstį randa nemažai retų rūšių. Čia gyvena vilkų šeima, lūšys, jerubės, auga smulkutės orchidėjos – širdinės dviguonės, gyvena su senais medžiais ir negyva mediena susijusios kerpės ir kerpsamanės – baltakraštė artonija ir kvapioji žemtaurė, miškų kirtimams ir hidrologiniam pokyčiui jautrios samanos – tridantė bazanija, pūkuotoji apuokė, lieknoji statplaukė.

Rezervatų miškai neprimena gražiai ir patogiai sutvarkyto miško. Seni ir neatsparūs medynai miršta, išvirsta, jų vietoje savaime atauga nauji. Miškas pasidaro įvairiaamžis ir pilnas gyvybės, kadangi yra keli šimtai rūšių tiesiogiai priklausomų nuo negyvos medienos, o jei dar pridėsime ir rūšis, jautrias intensyviai miškininkystei, gausime išties įspūdingus skaičius. Todėl reikia dėti visas pastangas, kad miškų plotai, kuriuose nevykdoma ūkinė veikla didėtų, išsaugoti sengirių likučius, keisti ūkininkavimo miške praktikas į darnesnes, palankias retoms ir jautrioms rūšims išlikti.

Gamtos ir kultūros paveldo skyriaus botanikė ekologė Dovilė Staponkienė