Velykų ugnies ir vandens šventinimas

Didžiąją savaitę buvo labai svarbu pašventinti ugnį ir vandenį. Šie mūsų protėvių papročiai ir tikėjimai rodė to meto žmogaus svajones ir troškimus – „kad derėtų laukai ir sodai“, „kad sektųsi gyvuliai“, „kad per gyvenimą lydėtų sveikata ir sėkmė“. Ugnį šventidavo nusileidus saulei lauke, o vandenų bažnyčios viduje.
Ugnelė Žemaitijoje į namus buvo nešama įvairiausiais būdais: durpe, virve, kempine. Arčiau gyvenantys tiesiog rūkstantį medgalį nešdavo, kad įmestų į krosnį. Šeimininkas ugnelę būtinai peržegnodavo, kad ji būtų ,,romi“, kad gaisrų nesukeltų. Buvo paprotys: ugniakure išlaikytą, šventą ugnį Velykų rytmetį šeimininkui apnešti aplink sodybos trobesius, kad vasarą perkūnas netrenktų ir namuose klestėtų santaika. Ilgai išliko tikėjimas, kad šventos ugnies negalima skolinti tam, kurio pašventinta ugnis užgeso. Tikėta, kad paskolinus ugnį, perkūnas namus sudegins.
Šventoriaus viduje šventinamas Krikšto vanduo. Dar nepakrikštyti – krikštijami, pakrikštyti atnaujina įžadą. Vandens seniau į namus nešdavo daug. Vandeniu šlakstėsi visi namiškiai, šventindavo namus, sodybą, laukus ir gyvulius. ,,Anksčiau be šventinto vandens nė žingsnio nežengs. Prie išeinamų durų buvo tokios molinės puodžiukės, prikaltos su velykiniu vandeniu. Ryte pasikels – žegnosis, vakare grįžę iš darbų žegnosis“ (V.Baltruškienė, g. 1925 m. Purvėnų k., Mažeikių raj.).
Nuo mūsų šimtmečio vidurio gyva ugnis į namus nebenešama, dažniausiai šventinami degtukai. Vanduo tebenešamas. Šventintas vanduo paprastai buvo šeimininko, ugnis — šeimininkės globoje.

Visuomenės informavimo specialistė
Dalia Jakštienė