Platelių Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia

Šv. Petro ir Povilo bažnyčia – viena seniausių Lietuvoje, medinė, tašytų rąstų bažnyčia, statyta 1744 m. Šalia – XIX a. medinė varpinė. Čia yra išlikę daug senųjų paveikslų, liturginių rūbų ir reikmenų. Dalis jų – metalinė taurė, 18 a. paveikslas „Šv. Ona“, 19 a. paveikslas „Šventoji šeima ir trys 19 a. vidurio viršutiniais kunigo apdarai vilkimi per mišais, vadinami arnotais bei 19 a. procesijų kryžius su Nukryžiuotojo skulptūra – pripažinti dailės paminklais. Bažnyčios šventoriuje palaidota viena iš paskutinių Platelių dvaro savininkų Marie Choiseul-Gouffier ir jos brolis Gabriel Choiseul-Gouffier.

Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčia buvo ne kartą atnaujinama, remontuojama, tačiau pirminė jos išvaizda iki mūsų laikų pasikeitė nedaug. Žinios apie pirmąją medinę Platelių bažnyčią mus pasiekia iš XV a. 1486-1526 metų laikotarpyje ją pastatė Stanislovas Kęsgaila. Platelių Šventorkalnio ir Apvaliosios kalvos archeologiniai tyrinėjimai rodo, kad pirmoji Platelių bažnyčia arba koplyčia galėjo stovėti ant Apvaliosios kalvos, o ne Šventorkalnyje, kaip tai buvo manoma iki šiol. Manoma, kad dar anksčiau, apie XIV–XV a., šioje vietoje buvo alkvietė. Po Žemaitijos krikšto šioje vietoje savo šventovę įsirengė katalikai. Kasinėjimų metu ant Apvaliosios kalvos surasta ir nemažai žmonių kaulų. Tai rodo, kad čia seniau buvo ir kapinės. Kaip nurodoma Lietuvių enciklopedijos XXIII tomo 96 puslapyje, karalius Žygimantas Augustas turėjo Platelių bažnyčios patrono teisę, kurią jis kartais perleisdavo Plungės laikytojams. Karalius buvo iškėlęs sąlygą, kad pretendentai į Platelių bažnyčios klebono vietą privalo būti lietuviai arba bent jau mokėti lietuviškai.

XVIII a. pradžia Platelių miesteliui buvusi nelengva. Šimtmečio pradžioje jis smarkiai nukentėjo nuo karo, 1729 m. – nuo didelio gaisro. 1741 m. į Platelius dirbti buvo paskirtas jaunas ir aktyvus klebonas Juozapas Vaitkevičius. Už nuopelnus katalikų bažnyčiai popiežius jam suteikė ne vieną garbės vardą. 1744 m. klebonas su parapijiečių parama Plateliuose pastatė naują, ketvirtąją bažnyčią, kuri tebestovi ir šiandien. Platelių bažnyčia neretai gretinama su netoliese esančia Beržoro medinuke. Jas sieja ne tik klebonas, kurio iniciatyva 1746 metais Beržore buvo pastatyta Platelių bažnyčios filija, bet ir todėl, kad abi jos, manoma, statydintos tų pačių meistrų, yra beveik to paties amžiaus ir tokio pat – kryžminio – plano. 1776-aisiais miręs Platelių medinukės statytojas J. Vaitkevičius palaidotas jos rūsyje, po šv. Juozapo altorium).

Platelių šventovės interjerą puošia didysis ir keturi šoniniai barokinės kompozicijos altoriai. Juos dabina kolonos, drožiniai ir paveikslais su sidabro aptaisais. XVIII a. visi altoriai buvo nudažyti baltai ir paauksuoti. Taip pat buvusi nuspalvinta ir puošni iškiliais rokokiniais ornamentais dekoruota sakykla su ažūriniu, karūna vainikuotu baldakimu. Kairiojoje koplyčioje stovi rokokinė krikštykla su antvožu, kurioje laikomas švęstas vanduo ir krikšto aliejai. Virš jos didelis Šv. Jono Krikštytojo paveikslas. Krikštykla yra išlikusi nuo pat bažnyčios pastatymo. Paveikslai su aptaisais liudija, jog jie yra stebuklingi, teikiantys malonę. Brangūs aptaisai – tai ženklas, kad tokius paveikslus galėjusi sau leisti bažnyčia buvo turtinga. Navos gale – vargonų choras su arkada viršuje ir senoviškomis giedotojų ložėmis apačioje. XVIII a. šiame chore stovėjo 10 balsų vargonai, buvo didelis būgnas ir skardžiabalsiai skambaliukai. Dabartiniai vargonai įrengti 1909 m., kuriuos pagamino garsus meistras Jonas Garalevičius. Bažnyčios šventoriuje ilsisi kai kurių buvusių Platelių dvaro savininkų vaikai: grafaitė Marija Šuazel ir jos brolis Gabrielius, kuris buvo Papilio dvaro savininkas. Greta Platelių bažnyčios – klebonija, pastatyta 1903 m.

Varpinė

Šventoriuje stovi 1905 m. pastatyta varpinė, kurioje kabo du varpai. Vienas jų byloja apie 1648 m. II-asis 1928 m. ir sveria 321 kg. Kadaise čia būta dar dviejų varpų, bet juos 1917 m. rekvizavo vokiečiai.

Legenda apie bažnyčios varpą byloja, kad seniai seniai plateliškiai užsisakė didelį varpą bažnyčiai. Jie sumokėjo meistrui kiek derėta, bet nepridėjo „magaryčių“. Meistras supyko ir užkeikė varpą – jis sušuko:

  • Kad tavęs neparvežtų!

Kai varpas jau buvo išlietas, Platelių gyventojai vežė jį per užšalusį ežerą. Staiga varpas išriedėjo iš rogių, pralaužė ledą ir nuskendo. Plateliškiai užsisakė antrą varpą. Šįkart pridėjo meistrui magaryčių – ir laimingai parsivežė. Tačiau kai dabar skambina bažnyčios varpu, antrasis varpas skenduolis atsiliepia ežero dugne ir dejuoja: „Brolau, skendau!.. Brolau, skendau!..” Pasakojama, kad kas 300 metų skenduolis varpas gali išeiti į krantą… Vieną kartą ežero pakrantėje moteris skalbė drabužius. Staiga mato – ant bangų atplaukia varpas! Moteris jau būtų jį peržegnojusi ir nuėmusi kerus, bet kažkas jai už nugaros lyg sušmėžavo, lyg prašneko. Moteris atsisuko ir mato: juodas ponaitis kad nusikvatojo, apžergė varpą ir nujojo į vandenų gelmes…

Scroll to top