Vasario antroji – Pasaulinė pelkių diena

Vasarios antroji – Pasaulinė pelkių dieną. Ta proga šią savaitę kviečiame savarankiškai aplankyti bet kokią pelkę, pasidomėti apie jų teikiamą daugiafunkcinę naudą. Arčiausiai Platelių yra Gaudupio (Nerštvinės) pelkė. Ją apžvelgti galima keliaujant pažintiniu Šeirės taku, nes pėsčiųjų takas su naujai įrengtais mediniais tilteliais kerta ją net du kartus. Be to gilokame duburyje telkšanti Gaudupio (Nerštvinės) pelkė gerai matosi leidžiantis link jo iš Kadagynės miško bei pažvelgus iš Šeirių miško vakarų pusėn ties proskyna. Iš čia tyliai ptūnant medžių priedangoje galima stebėti poilsiui nutūpančių gervių šokį, pelkėje besimaitinančių stirnų pulkelį, pprasliūkinančią lapę ar virš pelkės prasklendančius suopius, vapsvaėdžius ir kitą gyvastį. Ant tiltelių ar pelkės pakraščiuose pėdsakus dažnai palieka šermuonėliai, maisto ieškančios audinės , užklysta ūdros. Tai yra viena iš didesnių pelkių Žemaitijos nacionaliniame parke. Jos plotas apie 22 ha. Ši pelkė susiformavo termokarstinėje įduboje, vienoje iš kažkada nuo Platelių ežero atsiskyrusių įlankų. Apie tai byloja iki šiol išlikę nedideli neįžengiamų, linguojančių akivarų plotukai keliose pelkės vietose. Durpės sluoksnis pelkėje siekia apie du metrus, ji yra vidutiniškai susiskaidžiusi (25-30%). Po durpe yra ežerų buvimą liudijančio sapropelio-vandens ir nuosėdų mišinio. Pelkėje yra dvi salos – 0,5 ha ir 0,9 ha dydžio. Didesnioji iš jų vadinama Kiaulės vardu, mažesnioji tiesiog salele. Jos abi apaugusios medžiais. Per pelkės vidurį nuo pat Žemaičių Kalvarijos gatvės vingiuoja Gaudupis. Jis kažkada buvo gana vandeningas upelis, kuriuo į išsiliejančias šaltiniuotas lankas prie Platelių atplaukdavo neršti žuvys. Žmonės jų prisigaudydavovos ne plikomis rankomis. Nuo to manau ir upelio (Gaudupio) bei pelkės (Nerštvinės) pavadinimai kilę. Kaip rašo mokslininkė. D. Galvydytė, pelkė savarankiškai pradėjo egzistuoti nusekus vandeniui Platelių ežere maždaug prie dešimt tūkstančių metų.

Pelkėje yra trys pelkinės augalijos tipai – aukštapelkinis (oligotrofinis), tarpinis (mezotrofinis) ir žemapelkinis (eutrofinis). Didžiausią plotą užima tarpinio tipo, mažiausią – žemapelkinio tipo augalija. Natūraliam pelkės vystymuisi didelę žalą padarė iš laukų patenkusios trąšos, buitiniai neišvalyti vandenys bei čia įsikūrę bebrai – pelkė labai staigiai užaugo beržais, baltalksniais, karklais. Todėl 2012-2014 pelkėje buvo atlikti gamtotvarkos darbai – iškirsti krūmai, kelis kartus nušienauta, išgabenta didžioji dalis biomasės.

Ar žinote kad:

Pelkė – drėgmės pertekliaus plotas sausumoje, apaugęs specifine augalija. Pelkėmis vadinami nuolatos užmirkę žemės paviršiaus plotai, kuriuos dengia storesnis nei 30 centimetrų durpių sluoksnis.

Per XX amžių iš 1,5 tūkst. didesnių nei 50 hektarų pelkių šalyje liko tik 800.

Siekiant išsaugoti išlikusias pelkes, nemažai jų įtraukta į ES saugomų teritorijų tinklą „Natura 2000“. Pelkėms išsaugoti steigiami telmologiniai (pelkių) draustiniai.

Didžiausia pelkė Plungės rajone – Reiskių tyras. Tai  tipinga aukštapelkė užimanti apie 870 ha plotą. Kiek mažesnė, bet labai unikali Aukštojo tyro pelkė Rietavo savivaldybėje.

Tarptautinės reikšmės saugomomis šlapžemėmis yra paskelbtos penkios mūsų šalies vietovės: Čepkelių, Kamanų, Viešvilės bei Žuvinto gamtiniai rezervatai ir Nemuno deltos regioninis parkas. Jos užima 51 tūkst. hektarų.

Gamtos skyriaus vedėja

Marija Jankauskienė