Vasara skuba

2020-06-12 / Žemaitijos NP

Birželis – šviesiausias mėnuo. Šviesus jis nuo vis dar aukštyn kylančios saulės, nuo visomis vaivorykštės spalvomis pražydusių pievų, nuo rasos krištole besiskledžiančio paparčio žiedo, nuo prietemoje žybsinčių  paslaptingų  jonvabalių  liktorėlių.

Birželis – kvapniausiais mėnuo. Kvepia darbščių  bitučių po mažą žiedadulkėlę suneštas, į mažyčius korių ąsotėlius supilstytas medus. Kvepia pirma šieno pradalgė, kurioje sugulė jau pilnai žydintys pelėžirniai, barškučiai, gaisrenos, vėdrynai, vanagės ir dar įvairiausios žolės ir žolynai. Ilgiausią vasaros dieną vos suskubusi pražysti jonažolė taip pat gula pradalgėn ar rūpestingų rankų nuskinta keliauja vėsion palėpėn prie kitų vaistažolynų.

Birželis – atsinaujinimo, naujos kartos ritimosi,  vystymosi, auginimo metas. Nuo žaliukių varlių kurkimo ką tik skambėjo visos balos, bebravietės!  O žiūrėk, jau maži smailiasnukių varlių, paprastųjų rūpūžių  jaunikliai vandenyje palikę  buožgalvių išaugtinį apdarą ropščiasi rasota žole ir  skuba slėptis nuo papelkiais slampinėjančių gandrų, gervių ir kitų ieškančių kaip išmaitinti ne tik save, bet ir naująją kartą. Iš žiedų  mezgasi  pirmieji vaisiai, sėklos, prasideda vasariška branda.

Visa tai persipynę gamtos ir laiko tėkmės rate. Įdomi, paslaptinga ir labai laukiama vasaros karalystė.   Tuoj pajusime trumpiausios  nakties trapumą, įsiklausysime į kupolių, katilėlių varpelių tylų tilindžiavimą, skubėsime į viliojančias jonvabalių šviesos blyksinčius   žiburėlius.  Gyvensime tos nakties tikėjimu surasti tą vienintelį kartą kiekvieno gyvenime pražystantį jonpaparčio žiedą…

 

Marija Jankauskienė

Gamtos ir kultūros paveldo skyriaus ekologė

Scroll to top