Trapūs žiemos stebuklai – šalčio ūsai

Ruošdamiesi artėjančiai Pasaulinei pelkių dienai vakar apsilankėme Paplatelės miškuose.  Ši švelni permainingų orų žiema suteikė galimybę stebėti retą ir tik ypatingomis sąlygomis susidarantį reiškinį, vadinama šalčio ūsais arba ledo plaukais. Reiškinys ypatingas tuo, kad jam būtinos labai specifinės sąlygos su visais komponentais: drėgmė, trūnijanti mediena, grybas ir apie 0^o C oro temperatūra. Grybas tinka ne bet koks, o tik sklaidžioji vaškaplutė (Exidiopsis effusa) – visiškai neišvaizdus ausiagrybinių šeimos atstovas, primenantis pelėsį. Rudenį ir švelnią žiemą miškuose ir parkuose jis vystosi ant nukritusių, kartais prie medžių dar prisitvirtinusių šakų ir sukelia medienos baltąjį puvinį. Man dažniausiai šalčio ūsus yra tekę matyti lapuočių miškuose ant pakankamai smulkių, ant miško paklotės nukritusių šakelių.

Šalčio ūsai pradeda augti tik tuo atveju, jei vaškaplutės apsėsta mediena yra pakankamai įmirkusi. Temperatūrai laikantis apie 0 laipsnių, vanduo, esantis šalia substrato paviršiaus, sąlytyje su šaltu oru užšąla, dėl to formuojasi saviti ledo kristalai, kuriuos vėliau grybelis per poras medienoje paverčia plonyčiais, vos 0,01 milimetro skersmenį siekiančiais ledo plaukais. Teigiama, kad jie gali išaugti iki 20 cm.

Vokiečių mokslininkas Alfredas Vegeneris pirmasis ištyrė šį plaukuotąjį ledą ir pastebėjo, kad yra ryšys tarp ledo ir medienoje esančio grybo. 1918 m. jis pastebėjo balkšvą voratinklinę dangą ant šalčio ūsais padengtos medienos paviršiaus, kurią jo padėjėjas identifikavo kaip grybieną. 

Biologinės įvairovės apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė Dovilė Staponkienė