Tradicinės tekstilės paroda Platelių dvaro svirne

Švenčiant Platelių miestelio savivaldos 230 metų sukaktį Platelių dvaro svirne buvo atidaryta šio krašto tekstilės paroda iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Liaudies meno skyriaus rinkinių. Parodos sumanytojos – Žemaitijos nacionalinio parko vyr. specialistė Aldona Kuprelytė ir muziejininkė Dalia Bernotaitė-Beliauskienė. Mintis parodyti šio visapusiškai turtingo krašto savitumą brendo keletą metų. Prieš kelis dešimtmečius Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus šiose apylinkėse vykdytose ekspedicijose buvo  surinkta gražiausių interjero audinių, dabar įrašytų į muziejaus aukso fondą. 

Puošniausios ir turtingiausios savo raštais ir spalvomis yra lovatiesės. Sodrių spalvų darna ir kontrastais išsiskiria išilgadryžės, austos metmenų ripsu. Jų metmenys įvairiaspalviai vilnoniai, ataudai juodi, tamsiai pilki pakuliniai vienodo storio ar pramaišiui atausta storais ir plonais siūlais. Vienose lovatiesėse derinami vienodo ar skirtingo pločio spalviniai dryžiai, austi lygiai ar slanksteliais, kitų vidurys palanguotas, o kraštai paryškinti įvairiausių spalvų ruožais.

XIX a. II p.–XX a. Žemaitijoje, kaip ir visoje Lietuvoje, austos pluoštinės lovatiesės. Labiausiai paplitusios keturnytės, dviejų ar keturių dalių dimų. Laikytos nesudėtingomis austi, jas mokėjo susiverti beveik kiekviena moteris. Grožis atsiskleidžia įvairiausių raštų variacijose. Daugianytės diminės lovatiesės labiau paplito XX a. 3–4 dešimtmečiais.

Šio krašto kaišytinės lovatiesės išsiskiria savo dekoratyvumu ir spalvingumu. Jų nesudėtingiems geometriniams raštams greta naminių naudoti ir ryškūs, spalvingi fabrikiniai vilnoniai siūlai, suteikiantys lovatiesei švytėjimo. Rinktine-kilpine technika (dar vadinama pešiotine) austų lovatiesių, kai raštas sudaromas iš iškeltų siūlų pumpurėlių, būta baltų ir spalvotų. XIX a.–XX a. pr. ištisiniu korelių raštu arba su ritmiškai pasikartojančiais skersiniais korelių ruožais austų baltų lovatiesių, dar vadintų duobėtomis, dubyčiomis vieną kraštą puošė lininiais pinikais, mezginiais, nėriniais.

Gražiai paklota lova buvo kiekvienos mergaitės pasididžiavimas. Žemaitės pagal lovos klojimo tradicijas iš po lovatiesės visada maždaug per sprindį ar pusantro išleisdavo puošnų paklodės drobulės kraštą. Šventadienės paklodės buvo tiesiamos apsinakvojus svečiui, ligoniui prieš atvežant daktarą ar kunigą. Jos baltos lininės ar su medvilne, dažnai šiame krašte austos aštuonnytai ruoželiu langučių raštu. Šoną dažnai puošė Žemaitijai būdingais iš metmenų siūlų nupintais pinikais su kuteliais. O pinikus nagingesnės prisiūdavo ne paprasta siūle, o ažūrine, kai kuriuose kraštuose vadinta pelėtakiu, arba bent jau perkryžiuojant siūlą. Kartais siūlei naudojo pakaitomis baltus ir raudonu siūlus. Puošniomis buvo laikomos paklodės su įaustais į audinio raštą ar išrinktais raudonų medvilninių fabrikinių siūlų – žičkų dryžiais Dalis žemaitiškų paklodžių susiūtos iš dviejų labai besiskiriančių dalių: viena prastesnių pakulinių ar pašukinių siūlų, paprasto audimo, neraštuota, kita, nuleidžiama per lovos kraštą podėliui palovyje pridengti, – puošni. Palovį dengiantį audinį žemaičiai vadino užteistuve, inteistuve, unteistuve, prieloviu. Vienpalių užtiestuvių šoną platokai atlenkdavo ar įverdavo siūlų kilpas, įkišdavo kartelę ir užbrukdavo už lovos krašto. Užtiestuvės stebina puošybos įvairove. Itin įdomios yra rišto balto tinklelio, siuvinėtos raudonais siūlais stilizuotais augaliniais ir geometriniais ornamentais. Kitos baltame dugne panašiai kaip prijuostės sudryžuotos siaurais raudonais ruoželiais, kai kurių tarpuose dar iškaišyti įvairūs ornamentai. Būta peltakiuotų raudonais ir baltais siūlais, baltų, sudryžuotų faktūrinių storų siūlų ruoželių grupėmis, ir languotų raudonos ir baltos spalvos ruožais, krašte puoštų tų pačių spalvų kuteliais. Prie sodrių spalvų lovatiesių skaisčiai sušvisdavo baltos medvilninės kiauraraščiu siuvinėtos užtiestuvės. XX a. I p. jau dažniausiai paklodžių kraštą puošė lininiais ar medvilniniais dantytu pakraščiu nėriniais.

Ant dailiai paklotos lovos pūpsodavo po 2–4 viena ant kitos sudėtas pagalves, XIX a.–XX a. pr. apvilktas baltais ar raudonlangiais užvalkalais. Baltieji mėgti su raudonų žičkų užgaliais, įaustais rinktine technika ar į audinio raštą. XIX a. pab.–XX a. I p. į baltų užvalkalų galus įsiūdavo lininius ar medvilninius vąšeliu nertus įstatus. Greta žičkinių įaudimų ar nėrinių kartais raudonais siūlais kryžiuku siuvinėjo inicialus.

Žemaitijoje šaltu oru dažniausiai klojėjo patalais. Senieji žmonės patalų užvalkalus vadino dvilinkiais, dvilinkėmis, dvikartėmis. Jie tokių pat audinių kaip ir pagalvių užvalkalai – balti, raudonlangiai, būta išilgai dryžuotų. Šiltesniam orui esant klojosi vien dvikartėmis. Antklodes XIX a. II p.–XX a. pr. siuvo pakulų pridėtas, viršus – vienspalvis arba raštuotas diminis ar kaišytinis. Tuo metu jų užvalkalais nevilko ir neklojo ant viršaus lovatiesių.

XIX a.–XX a. pr. Žemaitijoje buvo naudojamos lovų užuolaidos. Mažose trobose jomis sutuoktinių poros ar maitinančios motinos atsiskirdavo nuo nepageidaujamų žvilgsnių. Užuolaidas audė plonas, retas, vienspalves baltas ar raudonos ir baltos spalvos smulkiai languotas. Joms pakabinti palubėje pritaisydavo kartelę.

Rankšluosčiai abrūsai turėjo keletą paskirčių: kukliais, paprastais šluostėsi namiškiai, dailesni buvo skiriami svečiui, patys gražiausi kabojo rankšluostinėse kaip interjero puošmena. Rankšluosčius dovanoti buvo įprasta nuo seno – apdovanodavo gimstantį kūdikį priėmusią bobutę, varduvininką, kalėdojantį kunigą, garbingą svečią, vestuvininkus. Lino rankšluostį, kaip namų šilumą menantį daiktą, glausdavo į kariuomenę paimti rekrūtai. Rankšluosčiais apsijuosę paskutinėn kelionėn palydėdavo mirusįjį ar nuleisdavo karstą į duobę. Senieji XIX a. žemaitiški rankšluosčiai balti, ilgi (280–320 cm) ir siauri (22–30 cm), puošti raudonų žičkų įaudimais. Raudonos spalvos išties daug – net iki 50 cm ilgio galai užaudžiami žičkais. Prie rankšluosčio galų puošnia ažūrine siūle prisiūdavo baltus ar su įpintais raudonais siūleliais pinikus, baltų ir raudonų siūlų trumpus austinius ar rištinius kutelius arba įverdavo gale minėtų spalvų siūlų pluoštelius ir perrišdavo siūlu. Laikui bėgant raudonų įaudimų mažėjo, rankšluosčių galus puošė kryželiu raudonais siūlais siuvinėtais dažniausiai audėjos, savininkės ar žmogaus, kuriam dovanojamas audinys, inicialais ir baltais nėriniais.

Audiniai buvo puoselėjami ir su begaline pagarba perduodami iš kartos į kartą. Visi šie puikūs moterų rankdarbiai niūrokai sodiečio pirkiai teikdavo spalvingumo, šviesos ir jaukumo. Ryškios lovatiesės, puošnios paklodės, žičkuotos pagalvės ir staltiesės, ant sienos dailiose išdrožinėtose rankšluostinėse pakabinti rankšluosčiai kartu su kitais medžio dirbiniais kūrė savitą žemaitišką interjerą, kuriame daug kontrastingų, ryškių spalvų.

Parodoje eksponuojamų audinių etiketėse gal ne vienas plateliškis suras jam žinomų pavardžių. Gal kaimynės, gal pažįstamos, gal net savo senelės ar tolimos giminaitės. Ir kaip malonu bus žinoti, kad Platelių kraštą garsina jiems artimas žmogus, kad tie kažkada išausti, gal seniau net nelabai vertingais laikyti audiniai, dabar sušvinta naujomis spalvomis ir naujomis prasmėmis.

Dalia Bernotaitė-Beliauskienė

***

Paroda Platelių dvaro svirne veiks iki 2022 m. rugpjūčio 28 d. Maloniai kviečiame aplankyti.