Tautodailės, kryždirbystės metai. Beržoro Mėlynoji koplytėlė

Įmantri koplytėlė su Marija Maloningąja nuo seno stovėjo Beržore, Septynių koplyčių kalvos papėdėje.  Kada ir kas ją pastatė nėra žinoma. Seniausia žinoma koplytėlės  nuotrauka atspindi Beržoro bažnytkaimio dvasią. Septynių koplyčių kalva, puošni koplytėlė, kryžius (pagal šią nuotrauką kryžius atstatytas, stovi prie posūkio į Stirbaičius) ir sulinkusi basakojė senolė…  Manoma, kad nuotrauka daryta XX a. pirmame ar antrame dešimtmetyje. Tad koplytėlė galėjo būti pastatyta apie 1900 m., o gal ir seniau.  1938 m. B.Buračo nuotraukoje koplytėlė  jau daug paprastesnė – be daugelio puošmenų, langai stačiakampiai, nėra Nukryžiuotojo antrame koplytėlės aukšte. Senieji beržoriškiai  koplytėlę vadino Šetkausko Amerikono koplytėle. Pasiturinti ūkininkų Marijos ir Prano Šetkauskų šeima iš Stirbaičių XX a. III-IV dešimtmečiais ją prižiūrėjo. 2006 m. Antanas Vaškys ,,suvargusią“ koplytėlę restauravo (nušveitė, prilipdė trūkstamas gotikines detales), nudažė (dažai buvo specialiai sumaišyti pagal paimtus išlikusius dažų pavyzdžius), padarė Marijos skulptūrą (senoji sovietmečiu buvo pavogta).  Praėjus penkiolikai metų koplytėlės restauruoti jau neapsimokėjo. Sumanyta atstatyti pagal seniausią nuotrauką. Salantiškiai meistrai Alioyzas Pocius ir Vaidas Mikalauskas, konsultuojami kryždirbio Antano Vaškio, ėmėsi darbo – atkūrė senąją Beržoro koplytėlę. Antanas Vaškys restauravo Mariją Maloningąją, padarė naują Nukryžiuotojo prie kryžiaus skulptūrą. Koplytėlės atgimimą fundavo Žemaitijos nacionalinio parko direkcija, rėmė Lietuvos kultūros taryba, Plungės rajono savivaldybė, privatūs žmonės (Regina ir Gediminas Zaleckiai, Arūnas Žlioba, Janina Rumšienė, Marija Striaukienė). Dėkojame geradariams.

Gaivinkime ir saugokime protėvių paveldą.

Žemaitijos nacionalinio parko Gamtos ir kultūros paveldo skyriaus vyr. specialistė Aldona Kuprelytė