Šienapjūtė Platelių dvaro parke

Prieš Antanines  Platelių dvaro parke Žemaitijos nacionalinio parko direkcija organizavo renginį apie senąsias šienavimo tradicijas ir aplinkosaugą. Klaipėdos universiteto doc. Ričardas Paškauskas papasakojo apie Platelių ežero ir apyežerių apsaugą. Septyni šienpjoviai, stebint pulkui žiūrovų nušienavo nemažą Platelių dvaro parko pievelę. Komisija išrinko geriausią pjovėją. Lygiausias pradalges guldė plateliškis Vladas Stonys. Antanas Vaškys papasakojo apie šienavimo tradicijas, šienapjūtės talkas, apie dalgius, kaip juos tinkamai ištinti (išplakti). Folkloro ansamblis ,,Platelē“ padainavo šienapjūtės dainas. Šienapjūtės renginio dalyviai pabaigtuvėse vaišinosi tradiciniais valgiais. Projektą rėmė Plungės savivaldybė (Aplinkos apsaugos rėmimo speciali programa).

***

Seniau šienapjūtės pradžia priklausė nuo to, kokie buvo metai. Šaltesnis pavasaris, vėlesnė šienapjūtė. ,,Sužydėjo pievos, išplaukė motiejukai – skubėk šienauti“, – sakydavo gaspadorius. Yra sakoma, kad iki Švento Jono viena moteris bažnyčioje išprašo giedrą, o po Švento Jono ir visa bažnyčia žmonių giedros neišprašo.  Dar sakoma, kad iki Šventos Onos (liepos 26 d.) šienas džiūva ir po karklynu, o po Šv. Onos nebedžiūva ir ant karklyno pakeltas. Ūkininkai stengdavosi  šienapjūtę baigti iki Šv. Onos. Senieji sakydavo, kad visi atsilikėliai iki Žolinės (rugpjūčio 15 d.) turi baigti šienauti, nes per Žolinę pasišventina visos žolės ir jų jau pjauti nebegalima. Būdavo sakoma: ,,Jei nori, kad atolas greit ir gerai želtų, pjauk šieną jauname mėnesyje. Jei šieną pjausi mėnesio gale, gero atolo neturėsi.“ Žemaičiai žolei pjauti naudojo glėbinius dalgius, kurių dalgiakotis turi dvi rankenas. Šunkojinių dalgių (aukštaitiškų) seniau Žemaitijoje nenaudojo. Vyrai mokėjo ir gerą dalgį krautuvėje išsirinkti, jį įtverti ir ištinti. Pjaunant, dalgiui atšipus, medine – ąžuoline ar drebuline brūkšte (pustykle) pustydavo. Atšipusius dalgius galando trūtais (gudėmis). Pjovėjai pjaudavo vienas paskui kitą, silpniausias pjovė paskutinis. Jei atsilikėlį pjovėją pasivydavo kelintoje pradalgėje bepjaunantį, sakydavo, kad naują pjovėją surado. Pirmąją šienapjūtės dieną, pjovėjams pirmą kartą parėjus į namus pusryčių, pietų ar vakarienės, merginos šliūkštelėdavo ant šienpjovių švariu vandeniu ir sušukdavo: ,,Kad ateinančiais metais šienas dar labiau želtų!“ Vyrai, atsimokėdavo tuo pačiu, moteris vandeniu apliedavo pirmą šieno grėbimo dieną. Šienapjovių darbą vertino, gerai mokėjo (tarpukaryje po 5 litus už dieną), o kai kurie gaspadoriai už skambią dainą grįžtant iš lankų dar po pusę lito primokėjo. Per šienapjūtės pabaigtuves nei muzikanto, nei žaidimų nebuvo. Vasaros naktys trumpos, darbai laukia. Šeimininkė vaišindavo duona, sūriu, sviestu, kiaušiniene su lašiniais, gira, šeimininkais pastatydavo butelį degtinės.