Seni medžiai nuo amžių buvo gerbiami ir saugomi. Jie buvo laikomi šventais. Dabar senus, storus medžiui įprasta vadinti medžiais milžinais. Tokie galiūnai labai svarbūs gyvajai gamtai, nes pasiekę brandą ir pradėję senti jie tampa unikalia gamtine buveine.
Senolių kamienai pasidengia kerpėmis ir samanomis, lajose ir drevėse įsikuria vabzdžiai, moliuskai, paukščiai, žinduoliai. Pūvančia mediena maitinasi vabzdžiai, įvairūs moliuskai, mikroorganizmai, kurie yra kitų miško gyvūnų grobis. Vienas toks medis gali būti šimtų rūšių buveinė. Itin didelė rūšių įvairovė sutinkama senuose ąžuoluose. Su šiais medžiais susiję daugiau kaip 300 kerpių rūšių. Nemažai jų yra retos ir saugomos, pavyzdžiui plačioji platužė, baltijinė ramalina ir kitos.
Švedijoje atliktais tyrimais nustatyta, kad su senais ąžuolais susiję mažiausiai 700 vabzdžių rūšių. Vieni iš tokių vabzdžių yra visoje Europos Sąjungoje griežtai saugomi niūriaspalviai auksavabaliai. Jie priskiriami prie skėtinių rūšių, tai yra jei bus išsaugoma ši rūšis, išliks ir daugybė kitų rūšių. Niūriaspalviai auksavabaliai reti, tačiau aptinkami Lietuvoje. Jie yra labai prieraišūs prie buveinės: ištirta, kad apie septyniasdešimt procentų vabalų nepalieka medžio, kuriame gyvena, o likę trisdešimt procentų neskrenda toliau nei 500–1000 metrų nuo savo medžio. Niūriaspavių auksavabalių vystymasis iki suaugėlio užtrunka 2 metus. Šie nykstantys vabalai veisiaisi gyvų senų gerai saulės įšildomų ąžuolų, klevų, liepų drebulių pradedančiuose trūnyti kamienuose. Tokių medžių milžinų yra išlikę anksčiau buvusiose ganyklose, miškuose. Siekiant išsaugoti pavienius ąžuolus milžinus, nuo nudžiūvimo, aplink juos 20 metrų spinduliu reikėtų iškirsti egles, kitus juos stelbiančius medžius.
Labai dažnai medžiai milžinai dėl savo amžiaus būna drevėti, juose įsikuria įvairios paukščių ir žinduolių rūšys. Vien Lietuvoje suskaičiuojama maždaug 28 paukščių ir daugiau nei 20 žinduolių rūšių, kurios gali gyventi drevėse: voverės, kiaunės, šermuonėliai, įvairios miegapelės, pelės, šikšnosparniai. Daugumos jų išlikimas priklauso nuo didelių senų drevėtų medžių gausos. Biologinei įvairovei išsaugoti ypač svarbios medžių milžinų grupės, kurios padeda miško gyvūnams migruoti ir iš vienos teritorijos į kitą.
Miškui, visai gyvajai gamtai taip pat labai svarbūs negyvi seni medžiai (nudžiūvę, stuobriai, virtuoliai). Moksliniais tyrimais nustatyta, kad kiekviename sengirių hektare vidutiniškai turėtų būti 100-150 kub. m. negyvos medienos. Atlikus Lietuvos miškų inventorizaciją, nustatyta, kad 1 ha miško yra tik apie 6 kub. m. tokios medienos. Kai kur miškai taip išvalomi, kad juose nerasi jokio sauso, nuvirtusio ar pūvančio medžio. Apie trečdalis miškų organizmų yra susijusi su negyva mediena, o tai sudaro net 5000 – 7000 gyvūnų, augalų ir grybų rūšių. Negyva mediena, jose besiveisiančios rūšys nesukelia jokio pavojaus gyviems medžiams, nes tie organizmai, kurie prisitaikę gyvuoti negyvoje medienoje, negali išgyventi žaliuose medžiuose. Priešingai, daugelis rūšių, susijusių su negyva mediena, sudaro bendrą augalų, grybų bei gyvūnų visumą, kuri būtina normaliam sveikam miškui gyvuoti. Taigi išsaugokime įvairiaamžį, įvairiarūšį medyną, medžius milžinus ir tausokime negyvą medieną miškuose!
Marija Jankauskienė
Gamtos ir kultūros paveldo skyriaus ekologė
Žemaitijos nacionalinio parko direkcija.
Biudžetinė įstaiga. Didžioji g.10, Plateliai, LT-90420 Plungės raj.
+370 448 49231
+370 448 49337
znp@zemaitijosnp.lt
Zemaitija National Park Directorate
Didžioji str. 10, Plateliai, LT-90420, Plungės dstr., Lithuania
Įmonės kodas: 191440964
PVM mokėtojo kodas: LT914409610, duomenys kaupiami juridinių asmenų registre.
Steigėjas - Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos. Puslapio sukūrimas dalinai finansuotas Europos Sąjungos 2014-2020m. Interreg V-A Pietų Baltijos bendradarbiavimo per sieną programos lėšomis.
