Vakarų taiga 9010*

Vakarų taigos brošiūra

Natūralios buveinės tipo aprašymas

Natūralūs seni spygliuočių ir mišrūs miškai, taip pat gaisravietėse besiformuojantys pakaitiniai spygliuočių ir lapuočių medžių jaunuolynai. Natūralūs seni miškai atitinka klimaksines arba vėlyvųjų sukcesijos stadijų bendrijas, kuriose antropogeninis poveikis mažas arba jo visai nėra. Šie miškai dažnesni maisto medžiagų neturtinguose sausuose ir laikinai perteklinio drėkinimo jauriniuose smėlio dirvožemiuose (dirvožemio tipologine grupė Nb, Šc, Nc, Nd). Vakarų taigos medynuose vyrauja pušys, eglės, įsiterpia karpotųjų beržų ir drebulių, rečiau kitų rūšių lapuočių medžių. Dauguma vakarų taigos natūralių buveinių išsiskiria rūšių neturtinga žoline augalija ir gausia samanų danga.

Svarbiausi šio tipo natūralių buveinių požymiai: heterogeniška medyno amžiaus ir vertikalioji struktūra, daug negyvos ir pūvančios medienos, pavieniai seni medžiai, gaisrų pažaidos. Pagal vyraujančias medžių rūšis ir augimviečių pobūdį išskiriami šie Vakarų taigos natūralių buveinių potipiai:

1. Natūralūs seni eglynai – ūksmingi normalaus ir laikinai perteklinio drėgnumo miškai gana įvairaus turtingumo dirvožemiuose;
2. Natūralūs seni pušynai – normalaus ir laikinai perteklinio drėgnumo miškai ant neturtingų, dažnai rūgščių smėlio dirvožemių. Medynuose, be vyraujančių pušų, dažnai gana gausiai įsiterpia eglės;
3. Natūralūs seni mišrūs miškai – miškai, kuriuose dažniausiai vyrauja spygliuočiai medžiai, tačiau nuolat įvairiu santykiu įsiterpia lapuočių, dažniausiai beržų, drebulių ir ąžuolų;
4. Natūralūs seni smulkialapių miškai – ne buvusiose kirtavietėse ir ne apleistose žemėse susiformavę seni beržų, drebulių ir kitų smulkialapių medynai, ilgainiui natūraliai virstantys spygliuočių miškais;
5. Miško gaisravietės – šiam potipiui priskiriami ir visiškai gaisro sunaikinti Vakarų taigos plotai, ir iš dalies ugnies pažeisti medynai su išlikusiais gyvais medžiais;
6. Įvairaus amžiaus jaunesni medynai, natūraliai besiformuojantys išdegusiuose bei kitaip žuvusiuose taigos miškų plotuose. Miškai ir krūmynai, natūraliai atsikuriantys po gaisrų skurdžiose smėlingose augavietėse bei nuo vabzdžių, audrų ir kitų stichijų drėgnesnėse ir derlingesnėse augavietėse. Juose vyrauja pionieriniai lapuočiai medžiai (beržai, drebulės), dažnai su įvairaus gausumo spygliuočių medžių ir krūmų dalimi bei išlikusiais ankstesnių kartų medžiais.

Pagrindiniai veiksniai ir jų įtaka vakarų taigos miškams

• Buveinės kokybę gerina pavienių medžių iškirtimas, formuojant įvairiaamžį medyną, virtuolių palikimas ir jaunų želiančių medelių apsauga, žemo intensyvumo paklotės suardymas ir kontroliuojami paklotės gaisrai;
• Buveinės kokybei įtakos neturi pavienių medžių iškirtimas (išskyrus medžių su mikrobuveinėmis), medyno žūtis, vabzdžių fitofagų antplūdžiai;
• Buveinės kokybę blogina, netausojantys vertybių atrankiniai sanitariniai kirtimai, einamieji kirtimai, stambios negyvos medienos šalinimas, dirvos ruošimas želdinimui ištisai ir vagomis;
• Buveinė sunaikinama, ją iškertant plynai (įskaitant ir sanitarinius) arba atvejiniais kirtimais, išvalant ir atsodinant gaisravietes, atkuriant medyną nebūdingomis rūšimis.

 Šioje buveinėje galima ūkinė veikla

• Galima vykdyti tik specialiuosius kirtimus, siekiant formuoti ir palaikyti būdingos rūšinės sudėties ir vertikaliosios struktūros medyną;
• Negalima šalinti susidariusios negyvos medienos.

Žemaitijos nacionaliniame parke Vakarų taiga užima per 1209,7 ha ploto. Šioms buveinėms priskiriami tikrieji eglynai, kurių didžiausi plotai driekiasi Plokštinės, Rukundžių ir kituose miškų masyvuose.