Tradicinės šventės

Užgavėnės

Užgavėnės – ypatinga metų diena Žemaitijoje. Ši šventė neįsivaizduojama be persirengėlių ir jų keliamo šurmulio.

Platelių apylinkėse persirengėlių kompanijos, vadinamos „Užgavėnių žydais“, buvo populiarios nuo senovės.

Užgavėnės senais laikais vykdavo ne vieną dieną. Dar iki šiolei Plateliuose pirmadienį vaikštinėja mažieji „žydukai“, o antradienį – jau didieji. Pirmadienį po pietų eidavo „ubagais“. Tai buvo nedidelės grupelės po dvi, tris ar keturias moteris ir pusmerges – anksčiau moterys „žydais“ neidavo. Antradienį vaikščiodavo didieji „žydai“ – vyrai, persirengę įvairiais moteriškais ir vyriškais veikėjais.

Pagrindiniai Užgavėnių veikėjai: seniausieji – gervė, ožys, meška, velnias; vėlesni: žydai, vengrai daktarai, giltinė, čigonai, vestuvininkai, kareiviai (caro, sovietiniai ar kitokie, priklausė nuo laikotarpio). Persirengėlių kompanijai dažniausiai vadovavo Užgavėnių vadas. Joje buvo rinkikas (dar vadintas kiaušianešiu) ir muzikantai (vienas arba du). Persirengėlių grupės buvo didelės – iki penkiolikos žmonių, veždavosi Morę, kurią vakare sudegindavo.

Šventė baigdavosi „ubagų baliumi“ (dar vadinama „žydų vesele“).

Pokaryje Užgavėnių tradicija priblėso. Ji buvo atgaivinta 7-ojo dešimtmečio antrojoje pusėje. Tuomet plateliškiai šventė ne Užgavėnes, o žiemos palydų šventę. Žmonės persirengdavo „žydais“, velniais ir raganomis, daktarais, vaidindavo „veselę“. Neapsieidavo be Lašininio ir Kanapinio. Tautodailininko Vyto Jaugėlos padaryta iš Dovainių kaimo atvažiuodavo į Platelius Morė.

Platelių Užgavėnės buvo populiarios: „žydų“ pulkai sugužėdavo ne tik iš aplinkinių kaimų, bet ir iš Plungės, Kretingos, atvykdavo studentų iš Vilniaus.

Nuo 1991 m. Užgavėnes rengia Žemaitijos nacionalinio parko direkcija. Į šventės organizavimą aktyviai įsijungia Platelių seniūnija, gimnazija, bendruomenė ir Universalus daugiafunkcis centras. Renginio muzikiniu apipavidalinimu rūpinasi direkcijos folkloro ansamblis „Platelee“.

Joninės

Nuo senų laikų žmonės pažymėdavo saulėgrąžos metą – pačią trumpiausią naktį. Trumpiausia naktis senovėje vadinta Rasos švente, arba Kupolinėmis. Įvedus krikščionybę, šventė buvo pavadinta Joninėmis.

Joninės švenčiamos birželio pabaigoje, kai saulė pasieka aukščiausią tašką ir būna trumpiausia naktis. Jaunimas ir vyresni žmonės susirinkdavo gražiausiose vietose – paupiuose, paežerėse, pamiškėse, ant kalvelių. Sukurdavo didelį laužą, uždegdavo stebulę. Merginos pindavo gražiausių žolynų vainikus, prie laužo šokdavo, dainuodavo, šokinėdavo per laužą. Vidurnaktį jaunimas ieškodavo paparčio žiedo. Liksmindavosi iki saulei patekant.

Joninės – šventė, kurios metu žmogus bandė savo buvimą žemėje tapatinti su besikeičiančia gamta, stengdamasis įspėti jos paslaptis, gausiomis apeigomis, aukojimais ir būrimais užsitikrinti būsimą derlių. Tai svarbiausia vasaros šventė, kurios apeigoms ir linksmybėms neprilygsta nė viena kita šventė. Džiugu, kad Joninės tapo valstybine švente.

Sovietiniais laikais Joninų nešventė. 1958 – 1986 m. birželio pabaigoje arba liepos pradžioje prie Platelių ežero vykdavo žemaičių festivaliai. Nuo 1991 m. Joninės pagal senąsias tradicijas švenčiamos prie Platelių ežero. Birželio 23 d. Plateliuose, prie jachtų klubo, kupoliaujama, buriama iš žolynų, ieškoma paparčio žiedo, šokama ir dainuojama visą naktį prie laužo, plukdomi vainikėliai ir pasveikinama patekanti saulė.

 

Scroll to top