Mitologiniai akmenys

Akmenys su pėdomis  

Akmenys su pėdomis yra mitologinio pobūdžio paminklai, susiję su senojo tikėjimo apeigomis. Žemaitijos nacionaliniame parke yra du tokie: Mačiūkių, vad. Laumės akmeniu ir Mikytų (Mikytų alkakalnio šiauriniame šlaite) , vad. Velnio akmeniu.

Padavimai apie Laumės akmenį pasakoja apie Laumę, bėgusią su savo dukterimis per akmenį ir jame įmynusią pėdas.

Archeologas V.Vaitkevičius surinko daug padavimų apie Velnio akmenį: senovėje esą ant akmens buvo deginamos aukos, kad pėdą iškalę švedai, kurie gyveno ant kalno. Pasakojama, kad Velnias bėgęs ir įmynęs akmenyje pėdą arba kad tai esanti arklio pėda ir ,,padkava”; Velnias akmenį nešęs ant bažnyčios, pats atsirėmęs į akmenį ir palikęs pėdos atspaudą; Velnias ritinęs akmenį, norėjęs sugriauti ant kalno stovėjusią bažnyčią. Jis užritinęs akmenį, sugriovęs bažnyčią, ir tas akmuo nuriedėjęs tolėliau nuo kalno. Dar vienas pasakojimas apie tai, kad velnias, tupėdamas ant akmens, paliko pėdą. Ir dabar šventą dieną per sumą vienam atėjus galima ant akmens pamatyti tupintį velnią. Reikia tik vienam eiti ir apie tai niekam nesakyti. Pasakoja, kad žmonės, bijodami važiuoti pro Alkos kalną, paprašė kunigo švęstu vandeniu kalną pašventint; jis ir į akmens duobelę to vandens pripylė. Nuo to laiko velnias atsižadėjo akmens. Kiti pasakoja, kad ant kalno buvo šventovė, o atkalnėje gulėjo akmuo. Kartą į šventovę įsimetęs velnias, o kai šventikai velnią vijo, tas bėgdamas akmenyje ir įmynė pėdą.

 

 

Scroll to top