Kitos vertybės

Platelių senovės tiltas Platelių senovės tiltas

Mokslininkų dėmesį patraukusieji poliai – liekanos seno tilto, jungusio Pilies salą su vakarine ežero pakrante – pusiasaliu, vadinamu Šventorkalniu. XX a. septinto dešimtmečio pradžioje patvenkus Babrungą, visos tilto liekanos atsidūrė po vandeniu. Kai ežero paviršius lygus, kai kurių polių viršūnės matosi iš valties. Dabar ežero gylis šioje vietoje siekia 13 m. Tyrimų metu nustatyta, kad apie pora šimtų ąžuolinių polių yra išsidėstę apie 280 m ruože rytų-vakarų kryptimi (tilto ilgis) ir 10-12 m šiaurės-pietų kryptimi (tilto plotis). Vieni poliai stovi statmeni, kiti – pasvirę, o kai kurie yra visiškai nugriuvę ir guli ant dugno. Beveik visi jie aptašyti, stačiakampiai. Įdomu tai, kad šerdis yra polių krašte, o tai reiškia, kad iš vieno medžio kamieno padarydavo keletą polių. Ant dugno guli nemažai įvairių smulkesnių tilto detalių.

Šiuo metu senojo tilto polių matavimai yra baigti. Ištyrus medienos pavyzdžius, paaiškėjo, kad tiltas buvo pastatytas XVI a. pradžioje, o XVII a. viduryje perstatytas arba remontuotas.

Šiek tiek į šiaurę nuo tilto liekanų, ties Šventorkalnio pakrante, buvo aptikta kita nedidelė polių sankaupa. Čia galėjo būti sena prieplaukėlė. Panašios nedidelės prieplaukėlės liekanos (taip pat polių sankaupa) aptikta šiaurinėje Pilies salos pusėje 4-5 m gylyje.

Negausūs radiniai aptikti tarp tilto polių: molinių indų bei koklių šukės, plytos, pypkės galvutė, gyvulių kaulai, keletas patrankų sviedinių, pagamintų iš nugludintų akmenų, irklas, pora peiliukų, galąstuvas, akmeninio kaplio nuolauža, peikena , rogės. Platelių ežere rasti ir trys luotai. Du luotai rasti netoli tilto liekanų, vienas – netoli Šventorkalnio prieplaukėlės. Pirmasis apie 3,6 m ilgio luotas buvo ištrauktas 1987 m. Pagal jame rastą peiliuką luotas datuojamas XVI a. antra puse arba XVII a. Luotas konservuotas Klaipėdos Jūrų muziejuje ir yra laivybos istorijos ekspozicijoje. 2002 m. ištrauktas antrasis luotas; konservuojamas Plateliuose. Trečiasis luotas (XVI a.) buvo iškeltas, tačiau nekonservuotas, todėl suiro. (pagal K.Perminą)

Platelių piliavietė, vad. Pilies sala

Pilies saloje laikas užkonservavo istoriją nuo seniausių laikų – geologinės, istorinės žinios, liaudies atmintyje išlikusios legendos, taip pat archeologinių ekspedicijų metu saloje surinkta medžiaga leidžia pajusti, sužinoti, kas čia vyko nuo akmens amžiaus iki pat šių laikų.

Archeologinių ekspedicijų metu saloje ir šalia jos rasti akmens amžiaus radiniai: kaplių nuolaužos, apdirbto titnago skeltė, akmeninis kirvukas, – rodo, kad žmonių čia gyventa jau neolito laikotarpiu (IV-II tūkstantmečiai prieš mūsų erą). Deja, tiksliai nėra žinoma, kas pastatė pirmąją pilį saloje. Tai galėjo būti skandinavai, gal vietiniai gyventojai – kuršiai. Tačiau pačioje saloje kol kas nei skandinaviškų, nei kuršiškų dirbinių nėra aptikta. Beveik nieko nėra žinoma ir apie tai, kas buvo salos „šeimininkas“ kovų su ordinais laikotarpiu (XIII-XV a.). Yra duomenų, kad šiuo laikotarpiu Platelių apylinkės labai ištuštėjo, taigi „šeimininko“ galėjo ir visai nebūti.

Po Žalgirio mūšio pergalės pradėjo atsigauti ir Žemaitija, kuri buvo vienas svarbiausių kryžiuočių ir kalavijuočių taikinių. Nuo XV a. II dešimtmečio Platelių savininkais ir valdytojais tapo Kęsgailų giminė, kuri 1532 m. Platelius testamentu paliko Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui. Žinant šiuos faktus, kyla mažai abejonių, kad XVI a. pilis, kurios pėdsakų daugiausiai randama saloje ir šalia jos, buvo pastatyta Kęsgailų iniciatyva. Pilis saloje yra pavaizduota 1526 m., 1539 m., 1585 m. žemėlapiuose . 1534 m. Platelių valsčius buvo perduotas Žygimanto Augusto motinai Bonai Sforcai, kuri pilį valdė dvejus metus. Vėliau pilis tapo valstybės (karaliaus) nuosavybe. Pilis trumpai aprašyta 1585 m. inventoriuje. Sprendžiant pagal šį inventorių, pilis jau sunykusi: rašoma, jog ji medinė, bet jau be stogo, sienos ir bokštai išvirtę ir supuvę, pilis nebetinkama naudojimui.

Šiaurinėje salos dalyje, aukščiausioje salos vietoje, dar ir šiandien žemės paviršiuje riogso keletas stambokų akmenų, išlikę pylimų pėdsakai. Vykdytų archeologinių kasinėjimų metu nustatyta, jog šioje vietoje galėjo stovėti pagrindinis dvaro pastatas, kuris greičiausiai buvo mūrinis – tai rodo atkastos grindinio liekanos, pastatų pamatai. Negausūs radiniai – plytgaliai, kelios geležinės vinys, koklio nuolauža, žiestų puodų šukės, peiliuko fragmentas – rodo, jog pilyje gyventa neilgą laiką.

Salos rytinėje pusėje yra nemaža pelkė, dabar apaugusi krūmais. Seniau čia yra buvęs tvenkinys-vandens saugykla. Šis tvenkinys susisiekdavo su ežeru ir pilies gyventojams nebūtų reikėję sukti sau galvos dėl vandens net tuo atveju, jei priešas būtų apsupęs visą salą ir tokiu būdu atkirtęs priėjimą prie ežero vandens. Apie šį tvenkinį yra sukurta padavimų – esą jis buvęs išmūrytas, labai gilus ir jame buvo laikomos žuvys.

Ne mažiau įdomi ir pietinė salos dalis, kurioje taip pat rasta plytgalių, grindinio fragmentas. Prof. V. Žulkaus nuomone, čia galėjo stovėti pati seniausia salos pilis.

Negausūs šaltiniai rodo pilį saloje neabejotinai stovėjus XVI a. Šiuo laikotarpiu vyko intensyviausias gyvenimas saloje – tą patvirtina ir tilto liekanų datavimas (XVI a.). Vėliau ji neteko savo reikšmės, pradėjo griūti ir nykti. Yra žinoma, kad vietiniai gyventojai plaukdavo į salą parsigabenti savo reikmėms pilies plytų.

(pagal K.Perminą)

Scroll to top