Invaziniai gyvūnai

Invazinė rūšis - Ispaninis arionas.

Žemaitijos nacionaliniame parke aptinkami šie invaziniai gyvūnai:

Ispaninis arionas (Arion vulgaris Moquin-Tandon) Klaidingai vadinamas luzitaniniu arionu (Arion lusitanicus). Ispaninis arionas yra stambus, 70-150mm ilgio, šviesiai, tamsiai ar oranžiniai rudas ar gelsvas. Suaugusio šliužo viršutė pusė buna vienspalvė, o jauniklių kūno šonuose gali būti tamsios juostos. Padas beveik baltas arba pilkas, gleivės bespalvės.

Šio šliužo suaugeliai, jaunikliai ar kiaušinėliai pervežami kartu su dirvožemiu, kompostu, gyvais augalais ir žemės ūkio produkcija. Įsikuria šalia gyvenamųjų namų, parkuose, želdynuose, pasėlių laukuose ir įvairiose pažeistose buveinėse.

Gyvenimo ciklas paprastai trunka vienus metus, kiaušinėlius deda nuo pavasario pabaigos, per visą vasarą, o intensyviausiai rudenį. Dėtį sudaro iki 200 kiaušinėlių, kurie padedami į gleivingą apvalkalą tarp drėgnų žolių arba ant žemės po augalais. Vidutiniškai padeda 200-400 kiaušinėlių. Kiaušinėliai, priklausomai nuo aplinkos temperatūros, vystosi nuo 3 iki 5 savaičių. Dalis jauniklių išsirita vėlyvą rudenį, kita dalis – pavasarį. Žiemoja tiek kiaušinėliais, tiek ir jaunikliai.

Prevencija ir kontrolė. Svarbu kontroliuoti pervežamus gyvus augalus ir substratą, tinkamai mulčiuoti dirvą, tinkamai tvarkyti kompostą (naudoti uždaras kompostavimo dėžes). Šliuzus geriausia yra surinkti ir sunaikinti, geriausia rinkti ankstų rytą ar vakare, ypač po lietaus, teritorijas apjuosti apsauginėmis tvorelėmis, naudoti įkasamas gaudykles su jauku, jaukui tinka alus, gira, vynas.

Kitas naikinimo būdas naudojamas uogynų, lauko ir uždaro grunto daržovių bei dekoratyvinių augalų apsaugai nuo šliužų, ir sraigių yra cheminis granulių pavidalo jaukas – Ferramol limacide.

Išnaikinus šliūžus, svarbu teritorija stebėti kelerius metus ir naikinti vos pastebėjus, kad populiacija neatsikurtų.

Ispaninis arionas pirmą kartą užfiksuotas parko teritorijoje 2021 m. prie Platelių jachtklubo, 2022 m. fiksuotas prie Platelių kapinių.

Pietinė vijasraigė (Potamopyrgus antipodarum). Sinonimas – Naujazelandinė vijasraigė. Smulkus  vandeninių (hidrobiidae) šeimos moliuskas, natūraliai paplitęs Naujojoje Zelandijoje. Su balastiniu laivų vandeniu rūšis pateko ir plačiai paplito Europos, Azijos, Australijos, Šiaurės ir Pietų Amerikos ekosistemose. Pirmą kartą Lietuvoje aptiktas Kuršių marioje 1954 m.. Platelių ežere  pietinė vijasraigė aptikta 2013 m., vėliau atlikti tyrimai parodė, ši rūšis yra paplitusi visoje pietvakarinėje ežero dalyje ir net pirmuosiuose ištekančios Babrungo upės ruožuose, o 2020 metais jau rasta ir šiaurinėje Platelių ežero dalyje.

Morfologija ir biologija. Moliuskui būdinga gelsvos spalvos, kūgiška kriauklė sudaryta iš 5–8 dešininio sukimo apvijų, kurios atskirtos giliomis siūlėmis. Moliusko kriauklės aukštis siekia apie 4–12 mm. Kriauklės angą dengia plonas, kampuotas dangtelis. Invaziniame areale paplitusios dvi morfologinės formos – lygiu kriauklės paviršiumi ir su plaukelių ar spygliukų pleištu, einančiu išilgai kriauklės.

Grėsmės. Pietinių vijasraigių populiacijos būna labai gausios, Lietuvos vandens telkiniuose kvadratiniame metre randama nuo kelių iki 20 000 individų. Didelis gausumas turi ženklų poveikį vietinėms rūšims, bendrijoms ar ištisoms ekosistemoms. Nustatyta, jog pagal gausumą pietinės vijasraigės individai gali sudaryti iki 95 proc. antrinių vartotojų ir suvartoti iki 75 proc. pirminės produkcijos, tokiu būdu ženkliai darydami įtaką azoto ir anglies apykaitos procesams. Didelis rūšies gausumas ir suvartojamas pirminės produkcijos kiekis daro įtaką vietinių bendrijų sandarai ir funkcionavimui, o mitybos tinklo pokyčiai daro didelį poveikį žuvims. Smulki, tvirta kriauklė, dangtelis ir maža maistinė vertė leidžia rūšiai ne tik išvengti, bet ir išgyventi praėjus plėšrūnų virškinamąjį traktą.

Kovos priemonės. Pietinės vijasraigės žūsta jei transporto priemonės (valtys, jachtos, baidarės) ir žūklės įrankiai gerai išdžiovinami.

Kietašarvė šoniplauka (Pontogammarus robustoides).  Iki 22 mm ilgio gelsvai melsvas vandens vėžiagyvis, turintis 7 poras kojų priekinėje iš šonų suploto kūno dalyje, 3 poras plaukiojamųjų pilvelio galūnių bei 2 poras pusę kūno ilgio  nesiekiančių  (vietinių rūšių  pirmosios ilgesnės)  antenų.  Būdinga paskutinės  vaikštomosios kojos pagrindo „mentis“ (žr. pav., 1), nesiekianti kito kojos narelio galo, bei eilutės iš daugiau nei 2 spygliukų ant pirmojo ir antrojo uodegos segmentų.

Vasarą  gyvena  seklioje  priekrantėje,  žiemoja  giliau.  Visaėdė,  minta  fitoplanktonu,  siūliniais dumbliais, suaugusi  – ir vabzdžių  lervomis, kirmėlėmis, vėžiagyviais, kitais bestuburiais gyvūnais. Gyvena iki metų, veisiasi balandžio–spalio mėnesiais, per metus išvysto iki 3 generacijų. Patelė atveda iki 3 vadų, vadoje būna nuo 40 iki 70 (kartais 200) jauniklių.  iki 3 generacijų per sezoną.

Kilmė ir paplitimas. 1960–1961 m. introdukuotos iš Ukrainos vandens saugyklų, siekiant pagerinti žuvų mitybos sąlygas Kauno mariose, o vėliau ir kituose Lietuvos ežerus. Gausi giliuose, dideliuose telkiniuose su plačia priekrante, upėse negausi. Gali plisti pasroviui, prikibusi prie vandens transporto, nardymo įrangos.

Grėsmės. Būdama vislesnė,  plėšresnė  išstumia, o  kai kur  visai  išnaikina vietines  šoniplaukas. Neigiamai veikia zoobentoso bendrijas, iškreipia pagal jas nustatomus vandens kokybės įverčius. Įsiterpdama į mitybos grandinę, gali skatinti teršalų kaupimąsi plėšrioje žuvyje (biomagnifikaciją). Nors žuvys ją mėgsta, introdukcijos ilgalaikio žuvų produkcijos padidėjimo nesukėlė.

Kontrolė. Galima  tik  plitimo  prevencija. Lietuvoje plitimas stebimas vykdant vidaus vandenų svetimkraščių bestuburių gyvūnų monitoringą. Kad neplistų, tarp telkinių pervežamas vandens transporto priemones ir kitą įrangą reikia apdoroti karštu vandeniu; negalima gyvų naudoti kaip masalo žvejybai. Balastinius vandenis reikia kaitinti iki 50 °C temperatūros ar bent 2 paroms keisti okeaninio druskingumo (34 ‰) vandeniu.

Scroll to top