Invaziniai gyvūnai

Žemaitijos nacionaliniame parke aptinkami šie invaziniai gyvūnai:

Ispaninis arionas (Arion vulgaris Moquin-Tandon) Klaidingai vadinamas luzitaniniu arionu (Arion lusitanicus). Ispaninis arionas yra stambus, 70-150mm ilgio, šviesiai, tamsiai ar oranžiniai rudas ar gelsvas šliužas. Suaugusio šliužo viršutė pusė buna vienspalvė, o jauniklių kūno šonuose gali būti tamsios juostos. Padas beveik baltas arba pilkas, gleivės bespalvės. Vizualiai suaugusius ispaninius arionus galima supainioti su rudaisiais arionais (Arion rufus). Tiksliai nustatyti rūšį galima pagal vidinę anatomiją.

Gyvenimo ciklas paprastai trunka vienus metus, kiaušinėlius deda nuo pavasario pabaigos, per visą vasarą, o intensyviausiai rudenį. Dėtį sudaro iki 200 kiaušinėlių, kurie padedami į gleivingą apvalkalą tarp drėgnų žolių arba ant žemės po augalais. Vidutiniškai padeda 200-400 kiaušinėlių. Kiaušinėliai, priklausomai nuo aplinkos temperatūros, vystosi nuo 3 iki 5 savaičių. Dalis jauniklių išsirita vėlyvą rudenį, kita dalis – pavasarį. Žiemoja tiek kiaušinėliais, tiek ir jaunikliai.

Kilmė ir bendras paplitimas. Ispaninis arionas natūraliai paplitęs Pirėnų pusiasalyje ir pietinėje Prancūzijos dalyje. Rūšies plitimą už savaiminio arealo ribų lėmė žmonių veikla. Suaugėliai, jaunikliai ar kiaušiniai pervežami kartu su dirvožemiu, kompostu, gyvais augalais ir žemės ūkio produkcija. Už savaiminio arealo ribų rūšis aptinkama didelėje žemyninės Europos dalyje, taip pat Farerų salose, Islandijoje. Ispaniniai arionai įsikuria šalia gyvenamųjų namų, parkuose, želdynuose, pasėlių laukuose ir įvairiose pažeistose buveinėse.

Paplitimas Lietuvoje. Ispaniniai arionai paplitę visoje Lietuvos teritorijoje. Dažnai pradiniai jų plitimo židiniai susiję su dekoratyvine želdininkyste, todėl daugiausia radaviečių yra soduose, daržuose, želdynuose, kapinėse ir jų aplinkoje. Iš šių vietų vėliau arionai plinta į gamtines buveines. Esant palankioms sąlygoms, po maždaug trejų metų nuo invazijos pradžios, šie šliužai tampa labai gausūs. Ispaninis arionas pirmą kartą užfiksuotas parko teritorijoje 2021 m. prie Platelių jachtklubo, 2022 m. fiksuotas prie Platelių kapinių.

Daugelyje Europos šalių ispaninis arionas yra vienas svarbiausių kenkėjų, su kuriuo susiduria daržininkai, bei ūkininkai. Šie šliužai maitinasi įvairiomis daržovėmis (ypač kopūstų, salotų ar cukinijų įvairiomis dalimis), daržovių sodinukais, pasėliais (kviečiais ir t.t.) dekoratyviaisiais augalais ar braškėmis. Dėl didelio ispaninio ariono gausumo, kai kuriose šalyse sunaikinama didžioji derliaus dalis. Šliužų poveikis itin stipriai pasireiškia daigams ir sėjinukams. Ispaninis arionas yra neišrankus, mitybos spektras itin platus, todėl gali sunaikinti ne tik derlių, bet ir daryti ženklų neigiamą poveikį vietiniams augalams.

Prevencija ir kontrolė. Svarbu kontroliuoti pervežamus gyvus augalus ir substratą, tinkamai mulčiuoti dirvą, tinkamai tvarkyti kompostą (naudoti uždaras kompostavimo dėžes) ir šalinti kitas sodų ir gėlynų atliekas. Šliuzus geriausia yra surinkti ir sunaikinti, geriausia rinkti ankstų rytą ar vakare, ypač po lietaus, teritorijas apjuosti apsauginėmis tvorelėmis, naudoti įkasamas gaudykles su jauku, jaukui tinka alus, gira, vynas.

Kitas naikinimo būdas naudojamas uogynų, lauko ir uždaro grunto daržovių bei dekoratyvinių augalų apsaugai nuo šliužų, ir sraigių yra cheminis granulių pavidalo jaukas – Ferramol limacide.

Išnaikinus šliūžus, svarbu teritorija stebėti kelerius metus ir naikinti vos pastebėjus, kad populiacija neatsikurtų.

Ispaninio ariono brošiūra 

Pietinė vijasraigė (Potamopyrgus antipodarum). Sinonimas – Naujazelandinė vijasraigė. Smulkus  vandeninių (hidrobiidae) šeimos moliuskas, natūraliai paplitęs Naujojoje Zelandijoje. Su balastiniu laivų vandeniu rūšis pateko ir plačiai paplito Europos, Azijos, Australijos, Šiaurės ir Pietų Amerikos ekosistemose. Pirmą kartą Lietuvoje aptiktas Kuršių marioje 1954 m.. Platelių ežere  pietinė vijasraigė aptikta 2013 m., vėliau atlikti tyrimai parodė, ši rūšis yra paplitusi visoje pietvakarinėje ežero dalyje ir net pirmuosiuose ištekančios Babrungo upės ruožuose, o 2020 metais jau rasta ir šiaurinėje Platelių ežero dalyje.

Morfologija ir biologija. Moliuskui būdinga gelsvos spalvos, kūgiška kriauklė sudaryta iš 5–8 dešininio sukimo apvijų, kurios atskirtos giliomis siūlėmis. Moliusko kriauklės aukštis siekia apie 4–12 mm. Kriauklės angą dengia plonas, kampuotas dangtelis. Invaziniame areale paplitusios dvi morfologinės formos – lygiu kriauklės paviršiumi ir su plaukelių ar spygliukų pleištu, einančiu išilgai kriauklės.

Grėsmės. Pietinių vijasraigių populiacijos būna labai gausios, Lietuvos vandens telkiniuose kvadratiniame metre randama nuo kelių iki 20 000 individų. Didelis gausumas turi ženklų poveikį vietinėms rūšims, bendrijoms ar ištisoms ekosistemoms. Nustatyta, jog pagal gausumą pietinės vijasraigės individai gali sudaryti iki 95 proc. antrinių vartotojų ir suvartoti iki 75 proc. pirminės produkcijos, tokiu būdu ženkliai darydami įtaką azoto ir anglies apykaitos procesams. Didelis rūšies gausumas ir suvartojamas pirminės produkcijos kiekis daro įtaką vietinių bendrijų sandarai ir funkcionavimui, o mitybos tinklo pokyčiai daro didelį poveikį žuvims. Smulki, tvirta kriauklė, dangtelis ir maža maistinė vertė leidžia rūšiai ne tik išvengti, bet ir išgyventi praėjus plėšrūnų virškinamąjį traktą.

Kovos priemonės. Pietinės vijasraigės žūsta jei transporto priemonės (valtys, jachtos, baidarės) ir žūklės įrankiai gerai išdžiovinami.

Pietinės vijasraigės brošiūra

Kietašarvė šoniplauka (Pontogammarus robustoides).Iki 22 mm ilgio gelsvai melsvas vandens vėžiagyvis, turintis 7 poras kojų priekinėje iš šonų suploto kūno dalyje, 3 poras plaukiojamųjų pilvelio galūnių bei 2 poras pusę kūno ilgio  nesiekiančių  (vietinių rūšių  pirmosios ilgesnės)  antenų.  Būdinga paskutinės  vaikštomosios kojos pagrindo „mentis“, nesiekianti kito kojos narelio galo, bei eilutės iš daugiau nei 2 spygliukų ant pirmojo ir antrojo uodegos segmentų.

Vasarą  gyvena  seklioje  priekrantėje,  žiemoja  giliau.  Visaėdė,  minta  fitoplanktonu,  siūliniais dumbliais, suaugusi  – ir vabzdžių  lervomis, kirmėlėmis, vėžiagyviais, kitais bestuburiais gyvūnais. Gyvena iki metų, veisiasi balandžio–spalio mėnesiais, per metus išvysto iki 3 generacijų. Patelė atveda iki 3 vadų, vadoje būna nuo 40 iki 70 (kartais 200) jauniklių.  iki 3 generacijų per sezoną.

Kilmė ir paplitimas. 1960–1961 m. introdukuotos iš Ukrainos vandens saugyklų, siekiant pagerinti žuvų mitybos sąlygas Kauno mariose, o vėliau ir kituose Lietuvos ežerus. Gausi giliuose, dideliuose telkiniuose su plačia priekrante, upėse negausi. Gali plisti pasroviui, prikibusi prie vandens transporto, nardymo įrangos.

Grėsmės. Būdama vislesnė,  plėšresnė  išstumia, o  kai kur  visai  išnaikina vietines  šoniplaukas. Neigiamai veikia zoobentoso bendrijas, iškreipia pagal jas nustatomus vandens kokybės įverčius. Įsiterpdama į mitybos grandinę, gali skatinti teršalų kaupimąsi plėšrioje žuvyje (biomagnifikaciją). Nors žuvys ją mėgsta, introdukcijos ilgalaikio žuvų produkcijos padidėjimo nesukėlė.

Kontrolė. Galima  tik  plitimo  prevencija. Lietuvoje plitimas stebimas vykdant vidaus vandenų svetimkraščių bestuburių gyvūnų monitoringą. Kad neplistų, tarp telkinių pervežamas vandens transporto priemones ir kitą įrangą reikia apdoroti karštu vandeniu; negalima gyvų naudoti kaip masalo žvejybai. Balastinius vandenis reikia kaitinti iki 50 °C temperatūros ar bent 2 paroms keisti okeaninio druskingumo (34 ‰) vandeniu.

Kietašarvės šoniplaukos brošiūra 

Rainuotasis vėžys (lot. Flexonius limosus). Vėžiagyvių (Crustacea) klasės gyvūnas, priklausantis dešimtkojų vėžių būriui. Kiautas nepastovios spalvos, kinta nuo rusvos iki tamsios rudai žalios. Pilvelio nugarinė pusė su tamsiai raudonais skersiniais dryžiais. Apatinė žnyplių pusė balkšva. Žnyplių galiukai šviesesni, dažniausiai oranžiniai. Galvakrūtinės skydo šonuose, prieš kaklinę vagelę, yra keli aštrūs dygliai (plačiažnyplių vėžių dygliai panašūs, bet jie yra už kaklinės vagelės). Ant pirmojo priekinių kojų narelio, už žnyplių, yra aiškiai matoma aštri, pentino formos išauga. Užauga iki 12 cm ilgio, bet dažniausiai sugaunami 6–9 cm ilgio vėžiai.

Kilmė ir paplitimas. Rainuotieji vėžiai savaime plačiai paplitę Šiaurės Amerikos rytinėje dalyje. Į Europą apie 100 vėžių buvo introdukuota iš Delavero upės (JAV) į Vokietiją 1890 m. (Burba, 2010). Dabar sparčiai plinta Europos gėluose vandenyse ir aptinkami beveik visose Europos šalyse. Lietuvoje rainuotieji vėžiai pirmą kartą pastebėti 1994 m. (Burba, 2010). Dabar jie paplitę visoje šalyje, visų upių baseinuose. Aptinkami ežeruose, upėse, tvenkiniuose (Šidagyte et al., 2017a). Sparčiai plinta savaime, bet jų plitimui didelės reikšmės turi savavališkas perkėlimas į naujus vandens telkinius. Dėl savavališkų introdukcijų rainuotieji vėžiai pateko į upių baseinų aukštupius ir uždarus ar beveik uždarus ežerus.

Grėsmės. Invaziniai vėžiai išstumia vietines rūšis, užima jų buveines ir platina lietuviškiems vėžiams (plačiažnypliui (lot. Astacus astacus) ir siauražnypliui (lot. Astacus leptodactylus) mirtiną marą, kuriam patys yra atsparūs. Taip pat patekę į vandens telkinius, rainuotieji vėžiai pradeda labai sparčiai daugintis ir po dvejų ar ketverių metų jų populiacijos tampa labai gausios. Esant gausiai populiacijai, rainuotieji vėžiai gali sunaikinti didelę dalį žuvų ikrų, suėsti daug kitų telkinio dugne gyvenančių gyvūnų.

Kontrolė. Rainuotiesiems vėžiams patekus į vandens telkinį, nėra efektyvių priemonių jiems naikinti. Jais mintantys natūralūs priešai, tokie kaip ūdros, unguriai, ešeriai ir vėgėlės, reikšmingos įtakos jų populiacijų gausumui nedaro. Siekiant sustabdyti tolesnį šių invazinių vėžių plitimą, būtina informuoti gyventojus apie jų daromą žalą vietiniams vėžiams ir apie pavojų, kylantį dėl nelegalaus jų perkėlimo į naujus vandens telkinius. Rainuotuosius vėžius galima gaudyti ištisus metus. Neribojamas nei sugaunamų individų dydis, nei skaičius, tik asmuo privalo turėti mėgėjų žvejybos leidimą.

Kanadinė audinė (lot. Neovison vison). Kiauninių (Mustelidae) šeimos vidutinio dydžio plėšrūnas. Kūnas apie 30 cm ilgio. Kojos santykinai trumpos, uodega sudaro maždaug trečdalį kūno ilgio. Laisvėje gyvenančios kanadinės audinės yra tamsiai rudos spalvos, pabėgusios iš fermų gali būti baltos, pilkos, gelsvai rudos ir juodos. Patelės sveria 550–1000 g, patinai – 550–1250 g. Naktimis veiklūs, pavieniui gyvenantys pusiau vandens gyvūnai.

Kilmė ir paplitimas. Kanadinės audinės tėvynė – Šiaurės Amerika. Paplitusi Aliaskoje, Kanadoje ir didžiojoje dalyje JAV teritorijos (išskyrus kai kurias pietines valstijas). Į Europą atvežta XIX a. pabaigoje auginimui fermose. Dalis žvėrelių pabėgo arba buvo paleisti ir aklimatizavosi. Dabar rūšis paplitusi visoje Europoje (Tedeschi et al., 2022).

Kanadinės audinės paplitusios beveik visoje Lietuvoje. Gyvena prie įvairių vandens telkinių, dažniausiai upelių ir upių pakrantėse, kur vešli augalija, taip pat miškų pelkėse, nendrynuose, ežerų seklumose ir šlapynėse, apsigyvena jūros pakrantėse. Įsikuria po medžių šaknimis, neretai naudojasi bebrų urvais ir trobelėmis, kur slepiasi ir veda jauniklius (Balčiauskas ir kt., 1999).

Grėsmės. Gausiai išplitusi, išnaikina daug vandens paukščių, jų kiaušinių. Dėl jos Lietuvoje išnyko vietinė rūšis   europinė audinė (lot. Mustela lutreola).

Kontrolė. Lietuvoje visiškai išnaikinti kanadines audines neįmanoma, nes jų nuolat patenka iš kaimyninių šalių arba iš kailių fermų. Siūlomas holistinis populiacijų valdymas, kuris apima naikinimą, buveinių atkūrimą ir vietinių konkurentų grąžinimą. Geriausia kontroliuoti gaudant spąstais ir gyvagaudėmis gaudyklėmis. Geriausia gaudyti vasaros pabaigoje. Kanadines audines gaudyti gali tik teisę medžioti turintys asmenys.

Mangutas (dar žinomas kaip ūsūrinis šuo; lot. Nyctereutes procyonoides). Šuninių (Canidae) šeimos lapės dydžio gyvūnas, dažnai vadintas usūriniu šunimi. Kojos ir uodega trumpi, galva maža, trumpu, smailėjančiu snukiu ir mažomis apvaliomis ausimis. Kūnas – 50–70 cm, uodega – 13–25 cm ilgio. Vasarą sveria 4–6 kg, vėlyvą rudenį – 6–13 kg. Kailis nuo geltonos iki pilkos arba rausvos spalvos. Krūtinė, gerklė, kojos juodai rudos, nugara, pečiai ir uodegos viršutinė dalis padengta juodais ilgais plaukais. Juoda spalva ant snukio apima akis ir skruostus. Lytiškai subręsta sulaukę 9–11 mėnesių. Patelės gali vesti jauniklius kasmet. Poruojasi nuo vasario iki balandžio, dažniausiai – kovą. Jauniklius veda balandį–liepą, žindo 9 savaites. Jaunikliai nuo motinos atsiskiria sulaukę 4–5 mėnesių. Monogamai, jaunikliais rūpinasi ir patelės, ir patinai.

Kilmė ir paplitimas. Savaime paplitęs dalyje Kinijos, šiaurės rytinėje Indokinijos pusiasalio dalyje, Korėjoje, Sibiro rytinėje dalyje, Mongolijoje ir Japonijoje. Nuo 1929 m. dėl vertingo kailio buvo introdukuotas Vakarų Sibire, Rusijos europinėje dalyje, Vidurinėje Azijoje ir Kaukaze. Greitai išplito šiaurinėje ir vakarinėje Europos dalyse (Tedeschi et al., 2022).

Į Lietuvą mangutai pateko iš Baltarusijos ir Latvijos. Šiuo metu ši invazinė rūšis paplitusi beveik visoje Lietuvoje. Dažniausiai aptinkami pievose, drėgnuose lapuočių ir mišriuosiuose miškuose su vešliu pomiškiu, upių slėniuose, pelkėse (Balčiauskas ir kt., 1999).

Grėsmės.  Mangutai dažnai serga pasiutlige, niežais, šias ligas platina. Taip pat labai kenkia ant žemės perintiems paukščiams, jų kiaušiniams ir jaunikliams. Mangutus medžioja kiti plėšrūnai (vilkai, šunys), todėl gali jiems perduoti užkrečiamąsias ligas.

Kontrolė. Mangutų prevencija jau neįmanoma, juos galima tik naikinti. Pagrindiniai naikinimo būdai – medžioklė, gaudymas stacionariomis gaudyklėmis ir spąstais. Gaudyti ir medžioti gali tik teisę medžioti turintys asmenys. Daugelyje šalių mangutai medžiojami visus metus.