BAST

Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje yra nustatyta 16 iš 54 Lietuvoje identifikuotų saugotinų europinės svarbos buveinių tipų ir jų preliminarūs plotai:

• 3140 Ežerai su menturdumblių bendrijomis (1319,0 ha). Šiam buveinės tipui priskiriami Platelių ir Ilgio ežerai su jiems būdingais dugną dengiančiais maurabragių ir menturdumblių sąžalynais.
• 3150 Natūralūs eutrofiniai ežerai su plūdžių arba aštrių bendrijomis (75,2 ha). Šiam buveinės tipui priskiriami Burgio, Burgalio ežerai. Jų seklumose susiformavę plūduriuojančių augalų (plūdenų, aštrių), o gilesniuose atviruose plotuose – stambiųjų plūdžių bendrijos.
• 3160 Natūralūs distrofiniai ežerai (12,8 ha). Tai neturtingi maisto medžiagų, rūgštūs liekaniniai pelkių ežerai. Žinoma keletas šiam buveinių tipui priklausančių ežerėlių: Lestis, Piktežeris, Rukundžių gamtiniame rezervate esantis Aklaežeris ir kiti.
• 6230* Rūšių turtingi briedgaurynai (5,0 ha). Tai rūgščių dirvožemių, sausų arba mezofilinių augimviečių briedgaurynai, turintys būdingų augalų rūšių sudėtį. Nedideli jų ploteliai paplitę papelkiuose, paežeriuose, prie upelių.
• 6410 Melvenynai (3,6 ha). Buveinę formuoja varpinis augalas – melsvoji melvenė kartu su kitomis būdingomis rūšimis apydrėgnėse pievose. Didžiausi melvenynų plotai žinomi Paburgės kraštovaizdžio draustinyje.
• 6450 Aliuvinės pievos (8,0 ha). Jos natūraliai susidaro upių potvynių vietose. Nedideli užliejamų natūralių pievų ploteliai šliejasi prie Uošnos, Babrungo upių.
• 6510 Šienaujamos mezofitų pievos (5,0 ha). Šiam buveinių tipui priklauso žemyninės vidutinio drėgnumo trąšios pievų bendrijos, tačiau nepriskiriami pertręšti, įsėti žolynai, kurių rūšių sudėtis skurdi ir vyrauja vienas ar keli varpinių šeimos augalai.
• 7140 Tarpinės pelkės ir liūnai (88,6 ha). Tokios buveinės yra maitinamos lietaus, gruntinių ar apypelkio vandenų. Klampūs liūnai, linguojančios vejos – sudaryti iš mažų ar vidutinio aukščio viksvų bendrijų su kiminais arba žaliosiomis samanomis. Šio tipo bendrijos formuojasi kalvoto reljefo žemumose – šlaitų papėdėse, paežerėse, užpelkėjusių upelių aukštupiuose. Viena būdingiausių tarpinių pelkių yra prie Burgio ežero.
• 7230 Šarmingos žemapelkės (114,0 ha). Tai buveinės su smulkiųjų viksvų, žaliųjų samanų bendrijomis bei jose augančiomis retomis šalyje ir Europoje augalų rūšimis. Šarmingos žemapelkės formuojasi įmirkusiose dirvose, nuolat maitinamose gruntinių ir iš apypelkio atitekančių, dažniausiai kalkingų vandenų. Parke dažnas pelkių buveinių tipas paežerėse, paupiuose, kloniuose tarp kalvų: Siberijos, Briedinės, Velėnijos, Pailgio ir kitos pelkės.
• 7210* Žemapelkės su šakotąja ratainyte (15 ha). Dažniausiai formuojasi užpelkėjusių ežerų pakraščių liūnuose, rečiau – vandenyje su nendrėmis ir švendrais. Nedidelės šio tipo buveinės susiformavusios prie Iešnalio ir Platelių ežerų.
• 9020* Plačialapių ir mišrūs miškai (56 ha). Jie formuojasi derlingose vidutinio ar laikinai perteklinio drėgnumo, bet neužmirkusiose augimvietėse. Pagal vyraujančias medžių rūšis dažniausiai būna ąžuolynai, liepynai, tačiau su eglės, klevo, uosio, guobos priemaiša. Parke šio tipo buveinės susitelkę Liepijų miške, Kreiviškių pusiasalyje, Platelių ežero Pilies saloje.
• 9010* Vakarų taiga (317,8 ha). Natūralūs seni spygliuočių ir mišrūs miškai, augantys nederlinguose sausuose ar apydrėgniuose smėlio dirvožemiuose, būdinga menka žolinė augalija, gausi samanų danga. Šioms buveinėms priskiriami tikrieji eglynai, kurių didžiausi plotai driekiasi Plokštinės, Rukundžių ir kituose miškų masyvuose.
• 9050 Žolių turtingi eglynai (476,8 ha). Tai mišrūs miškai, kurių medynuose vyrauja eglės su rūšių gausiais krūmų ir žolių ardais. Samanų danga menkai išsivysčiusi, veši aukštos žolės, paparčiai. Tai vienas iš labiausiai paplitusių miško buveinių tipų nacionaliniame parke.
• 9080* Pelkėti lapuočių miškai (138,6 ha). Šio tipo buveinėms būdinga perteklinė drėgmė su nuolat paviršiuje telkšančiu vandeniu. Aplink medžių kamienus, kelmus susidaro kupstai, apžėlę samanomis, paparčiais. Tai dažniausiai šlapieji juodalksnynai, susiformavę palei ežerus, upelius ar apypelkio miškų kompleksuose.
• 91E0* Aliuviniai miškai (29,9 ha). Šį buveinės tipą dažniausiai formuoja uosių, juodalksnių, baltalksnių miškai, esantys upių slėniuose ir užliejami kasmetinių pavasario potvynių, tačiau vanduo nesilaiko nuolat. Mažų aliuvinių miškų yra palei Uošnos, Juodupio, Šilinės ir kitus upelius.
• 91D0* Pelkiniai miškai (344,6 ha). Šiam buveinių tipui priklauso spygliuočių ir mišrūs miškai, esantys drėgnuose ir šlapiuose durpiniuose dirvožemiuose su būdinga kiminų danga. Nacionaliniame parke vyrauja pelkiniai eglynai.

Žemaitijos nacionalinis parkas atitinka BAST kriterijus ne tik dėl aukščiau paminėtų gamtinių buveinių, bet ir dėl 3 europinės svarbos augalų rūšių ir 9 gyvūnų rūšių.

Dvilapis purvuolis (Liparis loeselii) – orchidinių šeimos daugiametis 8–20 (25) cm aukščio augalas. Gausiausios dvilapio purvuolio populiacijos žinomos Siberijos, Briedinės ir kitose šarmingose žemapelkėse, tarpinėse pelkėse, kur yra gerai išsivysčiusi samanų ir neaukštų žolių danga. Augalas įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą ir į Buveinių Direktyvos (BD) II ir IV priedus.

Žvilgančioji riestūnė (Hamatocaulis vernicosus) – samana, auganti žemapelkėse, tarpinio tipo pelkėse, upių pakrantėse, palei šaltinius. Gausiausiai auga Siberijos pelkėje. Augalas įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą bei į BD II priedą.

Mažasis varpenis (Botrychium simplex) – tai daugiametis iki 15 cm aukščio žolinis driežlielinių šeimos augalas, besidauginantis sporomis, vėlyvojo ledynmečio laikotarpio reliktas. Šis augalas dažniausiai auga briedgaurynų bendrijose. 1996 m. nacionaliniame parke, Uošnos ir Juodupio upelių santakos slėnyje, rasti keli individai yra vienintelė šio augalo radimvietė Lietuvoje. Augalas įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą bei į BD II ir IV priedus.

Didysis auksinukas (Lycaena dispar) – drugys, gyvenantis šlapiose pievose, paupiuose, paežerėse, drėgnose pamiškėse. Šie drugiai skraido birželio – liepos mėn. Vikšrai minta rūgštynės gudažolės, vandeninės rūgštynės lapais, o rudenėjant įsirausia į paklotę prie mitybinių augalų žiemoti. Pavieniai drugiai aptinkami prie bebraviečių, užpelkėjusiose tarpukalvių, drėgnose paupių pievose. Didysis auksinukas įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą, BD II ir IV priedus.

Auksuotoji šaškytė (Euphydryas aurinia) – drugys, aptinkamas natūraliose ir pusiau natūraliose humusingose krūmokšniais apaugusiose pievose, pamiškėse su melsvąja melvene, smulkiomis viksvomis apaugusiose žemapelkėse ir šarmingose pelkėse, kur auga pievinė miegalė. Šie drugiai skraido gegužės pabaigoje – birželio mėn. Vikšrai minta miegalės, gysločio, veronikos lapais. Nacionaliniame parke rastos dvi populiacijos, gyvenančios Siberijos ir Paburgės pelkėse. Auksuotoji šaškytė įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą, BD II priedą.

Šarvuotoji skėtė (Leucorrhinia pectoralis) – laumžirgis, kuris veisiasi nedideliuose eutrofiniuose, mezotrofiniuose silpnai rūgščiuose ežerėliuose su gausiai augančiomis viksvomis, švendrais, dažna bebravietėse ir jų prieigose. Suaugėliai skraido birželio mėnesį netoli vystymosi vietų. Šarvuotoji skėtė įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą bei į BD II ir IV priedus.

Dvijuostė nendradusė (Graphoderus bilineatus) – dusių šeimos vabalas gyvena ir veisiasi švariuose ežeruose ar kūdrose, senvagėse, kurių pakrantėse veši viksvos, asiūkliai, puplaiškiai: Burgio, Burgalio, Iešnalio ežeruose, Pakastuvos tvenkinyje. Tiek suaugėliai, tiek lervos daugiausia aptinkami saulėtoje telkinio dalyje apie 30 cm gylyje. Lervos maitinasi planktoniniais vėžiagyviais. Dvijuostė nendradusė įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą bei į BD II ir IV priedus.

Keturdantė suktenė (Vertigo geyeri). Tai pilvakojis 1,7 x 1,2 mm moliuskas aptinkamas ant samanų, augalų liekanų kalkingose, labai drėgnose vietose (žemapelkėse, užpelkėjusiuose apyežeriuose) – Siberijos pelkėje. Keturdantė suktenė yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą bei į BD II priedą.

Ovalioji geldutė (Unio crassus) – tai dvigeldis moliuskas gyvenantis negiliuose, švariuose, tekančiuose vandenyse su smėlio arba smulkaus žvyro dugnu: Babrungo ir Uošnos upėse. Gali išgyventi iki 80 m. ir užaugti iki 11 cm ilgio. Ovalioji geldutė įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą bei į BD II ir IV priedus.

Skiauterėtasis tritonas (Triturus cristatus) – uodeguotiesiems varliagyviams priklausanti rūšis, kuriai reikalingos vandens ir sausumos buveinės. Veisimosi metu gyvena giliose neuždumblėjusiose kūdrose. Vasaros viduryje išlipa į sausumą ir lieka žiemoti. Gausi skiauterėtojo tritono populiacija žinoma Užpelkių telmologiniame draustinyje. Skiauterėtasis tritonas yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą bei į BD II ir IV priedus.

Lūšis (Lynx lynx) – katinių šeimos žinduolis gyvena dideliuose spygliuočių ir mišriuose miškuose su tankiu pomiškiu, išvartomis, pelkėtais plotais. Gerai laipioja medžiais. Tinkamiausios lūšims miškų buveinės driekiasi nacionalinio parko rytinėje dalyje. Lūšis įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą bei į BD II ir IV priedus.

Ūdra (Lutra lutra) – kiauninių šeimos žvėrelis, gyvenantis prie gėlų vandens telkinių. Puikiai plaukioja ir nardo. Slepiasi urvuose, bebrų trobelėse, pakrančių nendrynuose. Negausiai paplitusi visoje nacionalinio parko teritorijoje, dažnesnė Babrungo, Uošnos, Varduvos, Pietvės upėse. Ūdra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą bei į BD II ir IV priedus.