Alkakalniai

Alkos kalnus reikia laikyti būdingiausiomis kuršių ir žemaičių šventvietėmis, kurios gyvavo I tūkst. viduryje – II tūkst. pradžioje.

Šventuosius kalnus įprasta vadinti bendriniu alkakalnių pavadinimu. Šie paminklai yra įvairios formos ir dydžio, tačiau retai didesnio kaip 50-60х100 m. ploto. Aikštelė viršuje paprastai neišsiskiria. Dalis šventų kalnų aukšti, neretai apylinkėse vyraujančios aukštumos, kiti – nedidelės kalvos. Paprastai netoliese jų telkšo pelkės, tyvuliuoja ežerai, teka upės ar trykšta šaltiniai. Jų įvairovę lemia ne žmogaus veiklos pobūdis, o gamtinės ar mitinės-religinės realijos. Todėl alkakalnių grupės išsiskiria tik analizuojant jų geografinę padėtį, pavadinimus ir pasakojamąją tautosaką.

Žemaitijos nacionaliniame parke yra šeši paslaptingi medžių tankmėje pasislėpę Mikytų, Gudalių, Gilaičių, Vilkų, Visvainių ir Padegimės alkakalniai.

Mikytų alkalnis, vad. Alkos kalnu

Šiaurinėje Parko dalyje, 5 km nuo Barstyčių, 200 m į pietryčius nuo kelio Barstyčiai – Salantai ir 210 m į šiaurę nuo kelio Mikytai –Pūčkoriai, vadinamajame Eglyno miške, yra Alkos kalnas. Iš visų pusių kalną supa miškai, tik šiauriniu savo šlaitu kalnas nusileidžia į Didžiąją ir Mažąją Alkos pelkes. Tame pačiame, šiauriniame, kalno šlaite yra milžiniškas 4 m aukščio akmuo su įminta „velnio pėda“. Kalno viršuje yra ir daugiau didelių akmenų, taip pat keletas duobių, iškastų lobių ieškotojų. Padavimai pasakoja, jog gilioje senovėje čia gyvenęs žemaičių valdovas Mikyta. Jis turėjęs daug narsios kariuomenės, kuri gyvenusi jo dvare.Bet kartą priešininkai įsiveržę į jo dvarą, nugalėję jo kariuomenę ir išgriovę jo rūmus, kurių vietoje dabar stovi šitas kalnas…Kitas padavimas mini, kad, prancūzų kareiviams 1812 m. begyvenant Mikytų kaime, vienas kareivis parsinešdavęs iš Alkos kalno druskos. (papasakojo A.Malakauskis iš Mikytų).

Kalno rytiniame šlaite yra apie 2 m skersmens piltuvo formos duobė, vadinama Maldos šuliniu. A.Šleinius, g. 1896 m. Mikytų km., teigė čia buvus apeiginę duobę, kur degindavę apiplautus mirusiuosius. Minėtoje duobėje yra akmenų – gal buvusio aukuro liekanos… Pagal ankstesnius žmonių pasakojimus, ta duobė – Maldų šulinys, kur žmonės dėdavę visokias gėrybes dievų garbei. Ir padavimai pasakoja, jog ant šio kalno buvusi dievams maldykla, kurią žemė prarijusi; kiti dar prideda: kalno šiaurvakarių papėdėje, šalia Didžiosios Alkos pelkės, vaidilutės laikiusios savo surinktų medžių atsargas laužui, degusiam Saulei, kuri buvusi didelė dievybė.

Kaip ten buvę nebuvę, o vietos žmonės „prieš lietų arba šiaip nepagadnas dienas mato, kaip iš kalno per eglių viršūnes pradeda veržtis skysti garai“.

 

 

Scroll to top