RIMANTO DICHAVIČIAUS FOTOGRAFIJOS PARODA – ŽEMAITIJA

2022 M. LAPKRIČIO 4 D. – GRUODŽIO 2 D. PLATELIŲ DVARO SVIRNAS ( DIDŽIOJI G. 22, PLATELIAI).

Vladislavas Rimantas Dichavičius (g. 1937 m.) grafikas, knygų dailininkas, tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) garbės fotomenininkas išgarsėjęs savo ciklu „Žiedai tarp žiedų“. Plačiajai visuomenei mažiau žinoma, kad šis menininkas yra ir daugybės etnografinių, ir pačių įvairiausių fotografijų autorius. Todėl kilo mintis surengti garbaus fotografo, šiemet švenčiančio 85 gimtadienį parodą skirtą Žemaitijai. Lietuvos kultūros tarybai skyrus finansavimą, prasidėjo parodos idėjos derinimas su fotografijų autoriumi. Sužinota ir skaudi žemaitiškos kilmės – nuo Kelmės pusės kilusio Rimanto Dichavičiaus istorija. Taip jau susiklostė, kad Žemaitijos, o ir Lietuvos būsimasis menininkas ilgam neteko kai šeimą ištrėmė į Sibirą. Mirus motinai ir seneliui, tėvui papuolus į lagerį, toliau sekė vaikų namai, nepilnamečių kolonija… Į tėvynę R. Dichavičius grįžo jau primiršęs kalbėti lietuviškai. Mokėsi Šiauliuose, Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės mokykloje, po to studijos Vilniaus dailės institute. Čia studijuodamas kaip piešėjas išvyko su Vilniaus universiteto etnografine ekspedicija, tuomet pirmą kartą į rankas pateko ir fotoaparatas, pajusta tos iš kaimiškos architektūros, paprastų žmonių kasdienybės sklindanti šiluma, atsirado alkis tos kintančios, trapios kasdienybės fiksacijai. Kaip R. Dichavičius sako : „ … Tos koplytėlės, rūpintojėliai, koplytstulpiai – viskas žmonių rankomis padaryta, išglostyta, išmyluota. Dar įspūdinga, kaip laikas visa tai pakeičia – kaip jie apauga samanomis, suskeldėja, apipūva, apnyksta. Man buvo įdomus jų nykimo momentas ir liaudies dvasios įsikūnijimas visokiuose raižiniuose, bažnytėlėse, pagalbiniuose pastatuose, išpjaustytuose ornamentuose, kapinių paminklėliuose su iškaltais, kalinėtais kryžiais, visokiomis „čekankomis“…“. Iš karto po ekspedicijos sukrapščius visus pinigėlius nusipirktas pirmas fotoaparatas „Zenit“. Neilgai trukus, po studijų įsigytas čekoslovakiškas motociklas „Jawa“ ir prasidėjo kelionės po Lietuvą. Kaip sako pats menininkas automobiliu važiuodamas to nepamatysi, ką gali išvysti važiuodamas motociklu, septintame dešimtmetyje užfiksuota daugybė kadrų iš visos Lietuvos, daugiausia iš Dzūkijos. Deja, motociklas buvo pavogtas ir šis gyvenimo etapas kaip ir pasibaigė. Yra skirtumas kada fotoaparatą į rankas paima fotografas ir kada dailininkas. Fotografas yra fiksuotojas, netgi ir meninėje fotografijoje. Dailininkas tuo tarpu nors ir fiksuodamas žaidžia forma, faktūra. Kaip R. Dichavičius sako: „ … mėgstu raiškias daiktų faktūras, nes už jų slypi gelminės struktūros, tarsi metafizinė konkretaus daikto esmė. Vadinasi, faktūra yra tik išorinis kažko esmingesnio kodas…“ Gilinantis į gelmines struktūras į antrą planą nueina regionas, vietovė, taip pat ir tikslus kadro metrikavimas – informacijos surašymas. Pradinė parodos idėja dalinai kito, bet tikiuosi, kad parodos lankytojas, ypač vyresnio amžiaus menantis tuos laikus žvelgdamas į šiuos kadrus pajus Žemaitijos praėjusių laikų dvelksmą.

Vytautas Ramanauskas vyr. muziejininkas