Genė Jacėnaitė. Platelių apylinkių piešinių paroda
2020 Birželis 27

Parodoje pristatomi keramikės Genės Jacėnaitės piešiniai sukurti kūrybinės praktikos metu 1956 m. Piešiniuose Platelių krašto koplytėlės, kryžiai, koplytstulpiai, Beržoro bažnyčia ir varpinė, ežero vaizdai, senos sodybos, vaikai, buities rakandai.

Ekspozicija Platelių dvaro svirne veiks 2020 m. birželio 27 d. – rugpjūčio 1 d.

Maloniai kviečiame aplankyti.

Renginio skelbimas

***

Apie autorę

1933 m. kovo 1 d. Kuršėnuose, mirė 2016 m. liepos 22 d. Vilniuje. 1957 m. baigė Lietuvos dailės institutą, mokytojai – Liudvikas Strolis, Juozas Mikėnas. 1957–1999 m. Lietuvos dailės instituto (nuo 1990 m. Vilniaus dailės akademija) dėstytoja, nuo 1996 m. docentė. Nuo 1994 m. ir Pedagogų profesinės raidos centro dėstytoja. Lietuvos dailininkų sąjungos, Žemaičių bendrijos Vilniuje narė, 2008 m. gyventojų išrinkta Kuršėnų miesto garbės piliete. Sukūrė keraminių skulptūrėlių ir jų kompozicijų („Piemenaitės“ 1970 m., „Žemaičių karys“ 1971 m., „Kerdžius“ 1980 m., ciklai „Cirkas“ 1973–1974 m., „Iš kareiviško gyvenimo“ 1977 m., „Sodininkai“ 1980 m., „Poliklinikoje“ 1982 m., „Neišaiškinti gamtos reiškiniai“ 1983 m., pano (Marijampolio, Alytaus ir kt. mokyklose). Kūriniai dažniausiai iš šamoto, raiškių formų, ekspresyvios lipdybos, įvairių faktūrų, matinių glazūrų, humoristiniai, vėlesni – istorinės mitologinės tematikos. Nuo 1957 m. dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje. Surengė daugiau kaip 30 individualių parodų ( Vilniuje 1973 m., 1974 m., 1983 m., 1995 m., 1998 m., 2000 m., 2002 m., 2005-2008 m., Klaipėdoje 2005, Kuršėnuose 2008, Mažeikiuose 2010, 2013, Plateliuose 2008 m. ir kitur. Kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis Čiurlionio dailės muziejus, Mažeikių muziejus, Žemaičių dailės muziejus, Žemaitijos nacionalinio parko direkcija.

**

<<… nuėjau Beržoro ežero pakrantėn piešti peizažo. Sėdžiu ant eželės, piešiu. Ateina moteriškė ožka vedina, įsmeigia kuolą į minkštą paežerės pievą ir paleidžia ožką ganytis. Bet ožka nebūtų ožka, jei ėstų kad ir pačią sodriausią žolę. Tuoj pat pasitampė, kuolą ištraukė iš durpėtos pievos ir tiesiai į mažutį išplėšto dirvono plotelį, kur vos prigiję burokų daigai. Man besiruošiant eiti išvesti jos iš to daržo, nuo kalnelio beatkulniuojąs mažas, sukumpęs seniokas. Pamatęs darže ožką, sustojo ir pradėjo priekaištus: „vuo to bestėjė, vuo to besarmatė, vuo to žaltė ėšnara, vuo to kriupi, vuo to gīvatės kramė...“, bet ne rusiškai. Pagaliau, matyt, išsekus prakeiksmų resursui, užbaigė baisiu grasinimu: „aš tava ragus i žemė sokalso“. Per visą ilgąjį pamokslą ožka ramiausiai skabė vos prigijusius batvinius. Tik po visko seniokas ištempė besispyriojančią ožką ir pririšo iš naujo. Tada pagaliau jo dėmesį patraukiau ir aš, Beržore nematyta asmenybė. Atėjęs prisistatė, esąs Kaniava, nors kaimynai jį nepagrįstai Šikuliu vadina. Pasigyrė turįs valtį, ir kai man norėsią pasiirstyti, tai duosiąs, tik reikia ateiti į jo namus irklų. (Namai – ant kalnelio sulinkusi trobeliūkštė.) Jis pats esąs žvejys, kuriam labai sekasi. Užpernai buvęs toks įvykis: „Siedo luodie, tempo velki. Junto – ožkėba... Aš tīmpt – toro, aš dvėm ronkuom isėkėbau ī velki, ėrklū nebtoro, vuo moni žovis ož velki temp so vėsa luodė. Mėslėjo, velns būs, vuo če tik švīst moni ėš luodės. Aš nepaledau velki. Tai moni tris ratanus aple Žėidieli ežera aplakėna. Kumet ožkabėnau kuojuoms ož akmėni, ėštėmpiau līdi – ons bova šešiolėkas so posė kīla. Nuvežiau i Plungė, pardaviau puonou.“ ...>>

Genė Jacėnaitė. Kas lieka širdyje.... (Atsiminimai). Vilnius, 2016

Žemaitijos nacionalinio parko direkcija

Plateliai, 2020

    Scroll to top