Fotografijos paroda „Kintanti ir keičianti realybė”

Parodos pristatymas 2023 m. balandžio 22 d. 11 val.  Platelių dvaro svirne.

Ekspozicija veiks kovo 29 – balandžio 29 d. 

Paroda yra projekto ,, Plateliai Mažoji Lietuvos kultūros sostinė 2023“ renginys

Organizatoriai – Žemaitijos nacionalinio parko direkcija, Fotoklubas ,,Žybt“

Partneriai: VO Platelių bendruomenė, Platelių kultūros centras, Platelių seniūnija

Rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba, Plungės sav.

Plateliai, 2023

Alma Riebždaitė

Žemaitijos nacionaliniame parke: Tarptautinis fotopleneras

Liepos 15-17 dienomis buvome pakviesti dalyvauti tarptautiniame  fotoplenere Žemaitijos nacionalinio parko apylinkėse. Tai – antroji Plungės viešosios bibliotekos projekto „Kintanti ir keičianti realybė – profesionalaus meno tyrinėjimai Plungėje“ dalis. Tikslas – užfiksuoti kraštovaizdžio detales, vietos žmonių veidus, jų gyvenimo vaizdus, senąją architektūrą, likusius paveldo ženklus. Tai, kas yra, bet tuoj gali nebebūti.

Į kelionę po parko teritoriją leidosi fotografai, profesionalai ir mėgėjai: Sigitas Kazlauskas, Kristina Paulauskaitė, Silva Galvadiškytė, Nijolė Jankuvienė, Virginija Liutikaitė, Alma Riebždaitė, Aldona Kuprelytė, sudariusi kelionės maršrutą, savo žiniomis ir pasakojimais praturtinusi visą kelionę. Fotoplenero viešnia – fotografė iš Latvijos Inta Ruka, kuri Plungės rajone lankosi ir savo darbus pristato jau ne pirmą kartą.

Inta Ruka  - Latvijos profesionali fotografė, klasikė, daugelio tarptautinių parodų dalyvė, daugiau nei dvidešimties personalinių parodų autorė ir pelniusi daug apdovanojimų, apie ją yra sukurti dokumentiniai filmai. Inta Ruka – portretinės fotografijos meistrė. Ji lyginama su pasaulyje žinomais amerikiečių fotografais Walker Evansu ir Dorothea Lange.

Šiandien dauguma mūsų esame skaitmeninio pasaulio dalyviai, aktyviai dalyvaujantys socialinių tinklų gyvenime. Inta Ruka neturi facebook‘o ir save laiko analoginiu žmogumi. Šiuo metu ji fotografuoja su 1956 m. „Rolleiflex“, statomu ant trikojo, iki 2004 m. fotografavo su tos pačios firmos fotoaparatu, pagamintu 1937 m. Tokius aparatus kai kurie iš mūsų gal matė muziejuje. Fotoplenero dalyviai turėjo galimybę pamatyti gyvai darbą su tokiu fotoaparatu, kaip jis veikia.

Dienomis keliavome, fotografavome, o vakarai buvo skirti pokalbiams. Menininkė pristatė kai kurias nuotraukas iš kolekcijų, dalijosi kūrybinio proceso detalėmis, vyko diskusijos apie fotografiją, taip pat papasakojo apie savo kūrybinį kelią. Jis prasidėjo, kai mama 18-ojo gimtadienio proga Intai padovanojo fotoaparatą. Fotografavimo įgūdžius būsimoji klasikė lavino lankydama fotoklubus. Fotografijos mokėsi savarankiškai, iš knygų, nuotraukų aptarimo metu su kitais fotografais. Iš pradžių ji nedrįso fotografuoti mieste, tad pirmąsias fotografijas padarė kaime, kur vasarodavo. Ji keliaudavo kartu su paštininke, lankydavo žmones ir taip padarė savo pirmąsias nuotraukas. Darė tai, kas jai patiko ir kaip ji suprato, neturėdama jokių lūkesčių, kad tai išaugs į ciklus ar parodas. Fotografė kalbėjo, jog jai labai įdomus žmogus, patinka klausytis kitų gyvenimo istorijų, o fotografija yra tarsi galimybė prieiti ir išreikšti žmogui meilę. Iš pasakojimo supranti, kad su daugeliu fotografuojamų žmonių ji užmezga ryšį, laikas nuo laiko juos aplanko ir vėl fotografuoja. Kai kurie fotografijų ciklai gimsta kartu su papildančiais tekstais.

Intos Rukos nuotraukose – paprasti neišgražinti žmonės, bet turi didelę ir puikią sielą. Galėjome išvysti ir paliesti ant fotopopieriaus atspausdintas nuotraukas, kurių kokybė tokia, jog stebino net profesionalus. Fotografijos dirbtuves ji yra įsirengusi namuose. Inta Ruka dirba valytoja švedų ambasadoje Rygoje ir jos sukurtų portretų pristatymo metu Amerikoje apie ją kalbama kaip apie vieną geriausių pasaulio fotografų.

Klasikė save laiko lėta fotografe ir net mano, kad ilga ekspozicija, per kurią fotografuojamas žmogus negali pajudėti, leidžia jiems labiau susikaupti ir atsiskleisti. Rodydama fotografijas žiūrovams, ji visada pasakoja istorijas apie žmones, kurie užfiksuoti nuotraukose. Intos Rukos fotografijų pasaulis užburiantis, įtraukiantis ir žavi savo tikrumu. Ko gero, yra dalykų, kurių skaitmeniniame pasaulyje negalėsime perteikti ir kuris vizualine prasme yra per daug sterilus, greitas, jame daug nenuoširdaus tuščio grožio, skubėjimo. Teko išgirsti ir mintį: „Kuo daugiau technikos, tuo mažiau kokybės.“

Viena Intos Rukos papasakota istorija ypač užstrigo. Kartą ji keletą dienų gyveno name ir fotografavo žmones, bet vienas žmogus buvo jaunystėje nudegęs veidą ir ji nedrįso jo fotografuoti, nenorėdama užgauti ar pasinaudoti negalia. Ir tada tas žmogus priėjo ir paklausė, kodėl Inta jo nefotografuoja. Ir tada ji nufotografavo tą vyrą. Paskui, domėdamasi Intos Rukos gyvenimu ir kūryba, žiūrėjau jos kūrybos pristatymą JAV ir sužinojau istorijos tęsinį. Kai po kurio laiko ji grįžo į tą vietą, tas žmogus buvo vedęs ir sukūręs laimingą santuoką. Aš mačiau kitą to žmogaus nuotrauką su žmona. Taip Intos Rukos Plateliuose papasakota istorija prasitęsė jau pasibaigus plenerui.

Kartu su fotografe Inta Ruka keliavome tris dienas po Žemaitijos nacionalinio parko apylinkes, kuris kupinas gražaus kraštovaizdžio, čia gyvenančių žinomų krašto menininkų: medžio drožėjų, kryždirbių, restauratorių, skulptorių, dailininkų ir... vasaros magijos, kurią fotografinėje kelionėje galėjome geriau pajusti. Mus nuolat lydėjo pievų peizažą pridengiančios pakelių smilgos, vidurvasario puotą švenčiantys žiedai su jau matomais pagirių ženklais: vystančiais ar nukritusiais žiedlapiais. Dangų raižė gandrai, o vietiniai mus vaišino medumi, naminiu sūriu. Iš aktyvaus veiksmo ir bendravimo panirus į savo mintis, mus pažadindavo liepų kvapas ir drovus kuklus lietus iš dangaus kartais švelniai paglostydavo, suteikdamas mūsų kelionei spalvų.

Mes aplankėme daug mažų Žemaitijos nacionalinio parko gyvenviečių, kurių centre – medinės bažnyčios su unikalia istorija. Matėme senų ir apleistų sodybų, kuriose jau niekas negyvena. Lankėmės muziejuose, ir tai, kas buvo toli, dar labiau priartėjo. Aplankėme Stanislovo Riaubos kapą Beržore, matėme jo darbus, įrankius, kasdienybės detales Žemaitės muziejuje Bukantėje, aplankėme Jonušų sodybą, kur jis paskutiniais savo metais gyveno. Išgirdome pasakojimų ir legendų. Arba – kai kurie iš mūsų pirmą kartą lankėsi pas menininkus, kuriuos matė tik nuotraukose ir skaitė straipsniuose, tačiau pabuvus namuose, dirbtuvėse, pabendravus, o paskui išvydus jų darbą liepoje ar prie kelio, bažnyčioje – jau visai kitaip žiūri. Buvo ir tokių vietų, kur tiesiog atimdavo žadą žmonių darbštumas, kūrybingumas, tvyranti tų žmonių sukurta dvasia per gėlynus, skulptūras, dermės ieškojimus. Teko pabuvoti Kazimiero Striaupos klėtelėje, Vyto Jaugėlos, siuvinėtojos Onos Justinos Valančiauskienės namuose, restauratoriaus kryždirbio Egidijaus Paulausko dirbtuvėse, Stanislavos Urnikienės mažame muziejuje, Kembrių sodyboje po klevu, dailininko Leonardo Černiausko galerijoje, pabūti skulptoriaus Rimanto Laimos ir jo žmonos išpuoselėtame kieme ir net bristi į Ubagų salą. Viską sunku išvardinti, galbūt primins tik fotoplenero dalyvių nuotraukos... Sekmadienis, trečioji projekto diena, buvo labai sekmadieniška. Beržoro bažnyčioje vyko Škaplierinės atlaidai ir buvo einamas Kryžiaus kelias, į kurį leidosi ir plenero dalyviai. Aplankėme čia pat šalia Beržoro bažnyčios įrengtas kapinaites, nuvykome aplankyti miško koplytėlę. Paskutinė fotografų stotelė – menininkių dukros ir mamos, Rūtos Kavaliauskienės ir Ievos Stumbraitės įstabūs namai. Ne veltui menininkės sakė, niekada nepergyvenančios, kad nėra ko veikti.

Visada lieka intriga, o ar mums kas nors pavyko, tas klausimas lieka net tiems, kurie fotografuoja šiuolaikiniais fotoaparatais ir telefonais, ką bekalbėti apie Intą Ruką, kuri šį klausimą pusiau juokais, pusiau rimtai kėlė nuolat, nes ji pažiūrėti negali. Jos kadrai – juostelėje. Ar padarėme gerų kadrų, kuriuos padaryti sunku ir kurie atsitinka kaip stebuklas. Iš čia – ir jaudulys. Nežinau, galbūt patyręs fotografas gali labiau tą procesą kontroliuoti ir stebuklą pagauti lengviau. Manau, kad visos tos trys dienos mus įkvėpė ir pakylėjo, pakeitė mūsų supratimą apie kūrybą ir gyvenimą. Rugpjūčio mėnesį fotoplenero dalyvių ir Intos Rukos fotografijas bus galima išvysti Plungės bibliotekoje – laikrodinėje. Pabūti su tokia menininke ir tokiose vietose yra tikra dovana, galbūt dalelę to gėrio, meilės, šilumos, juoko, susikaupimo, nostalgijos, rūpesčio pavyks atiduoti žiūrovui. Pabuvusios Plungės bibliotekoje nuotraukos tęs kelionę po įvairiausias krašto įstaigas, o vėliau bus saugomos bibliotekos fonduose. Fotografija leidžia akimirkai sustabdyti laiką, užfiksuoti ir ateities kartoms perteikti kintančią ir keičiančią realybę.

Kiekviena nuotrauka turi savo istoriją.