Rašytoją Antaną Žukauską-Vienuolį ir jo sūnų provizorių Stasį Žukauską prisiminus

Pernai rudenį Plateliuose apsilankė žurnalistas, muziejininkas ir kraštotyrininkas Tautvydas Kontrimavičius. Jis panoro susitikti ir pašnekėti su plateliškiais, kurie pažinojo provizorių Stasį Žukauską (1914-1992). 2014 m. buvo paminėtos provizoriaus 100-osios gimimo metinės. Stasys Žukauskas į Platelius atvažiavo 1950 metų rudenį, nieko apie tai iš anksto tėvui (rašytojui A.Žukauskui-Vienuoliui) nepranešęs ir neprasitaręs. Ir užsiliko juose iki 1979 metų. Jei ne jis, vargu, ar rašytojas Vienuolis būtų aplankęs Platelius, tuo labiau, čia vasarojęs ir parašęs legendą „Platelių ežero paslaptis“.

Rodos, tiek daug prirašyta ir pasakyta apie rašytojo Vienuolio gyvenimą ir kūrybą, jo sūnų Stasį Žukauską, tačiau apie jų įprasmintą buvimą Plateliuose galima dar daug kalbėti. Yra dar plateliškių, galinčių papasakoti įdomių istorijų iš rašytojo ir jo sūnaus gyvenimo, atskleisti įvairiapuses ir spalvingas jų asmenybes. Su didžiausiu malonumu perskaičiau T.Kontrimavičiaus iš Anykščių atvežtą 2002 m. A.Baranausko ir A.Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus išleistą knygą „Atsiminimai apie Antaną Žukauską-Vienuolį“. Šioje knygoje radau tik labai šykščių užuominų apie Vienuolį ir Platelius. Tad nors ir ne jubiliejiniai metai, tačiau artėjant Vienuolio (jis gimęs kovo 26 d. pagal senąjį kalendorių, balandžio 7 d. – pagal naująjį) ir Stasio Žukausko (gimęs gegužės 5 d.) gimtadieniams, verta prisiminti šias dvi asmenybes. Apie jas kalbuosi su plateliškėmis Zifrina Martinkiene (g.1937), Danguole Šatkauskiene (g.1942) ir Virginija Strakšyte (g.1943).

Kaip pasakojo Zifrina Urbonaitė-Martinkienė, jos tėvai gyveno vaistinės kaimynystėje. Į Platelius pas sūnų Stasį atvažiavo tėvas, rašytojas Vienuolis, kurio ji dar nepažinojo. „Buvo matyti, kad vaikščioja toks senelis gražus. Paskui mes parėjome iš mėlynių, iš miško. Nusitepusios, baisios, uogomis nešinos. Lauke ant „gonkų“ sėdėjo (rašytojas). Mes trise buvome. „Ateikit, mergytės, ateikit“, – pakvietė rašytojas. Na, ir nuėjome. Jis pasiteiravo, kur mes buvome, kaip ten miške ir kada vėl eisime. Pašaukė šeimininkė Uršulė, kad ateitume. Rašytojas uogas paėmė tik iš manęs. Paklausė, kada aš vėl eisiu mėlynių, ar toli gyvenu. Kitą dieną rašytojas atsiuntė gaspadinę, kad aš vėl ateičiau. Vėl atbėgame su tomis uogomis. Nuo tų mano draugių uogų neima, tik nuo manęs…Paskui rašytojas atvažiuodavo ir kitais metais. Už mėlynes visada užmokėdavo. Vieną kartą išnešė apelsinų, kurių mes nebuvome matę. Davė saldainių (likerinių) pakelį. Pasakė: „Dabar aš važiuoju į Kaukazą. Ką nors tau parvešiu atminimui“. Išvažiavo. Paskui kai beatvažiavo, atvežė gražią „krepdešininę“ skarelę. O tų kaspinų (plaukai buvo „dideli“) po kelis metrus visokių spalvų! Apelsinų, ko beklausk! Na, ir prasidėjo draugystė“. Plateliškiai žino, kad Zifrina yra Vienuolio legendos „Platelių ežero paslaptis“, parašytos 1954 m., įnoringosios grafaitės Zifrinos prototipė. Nežinia, kas sužavėjo rašytoją: retas negirdėtas Zifrinos vardas, nuostabi Platelių gamta…Apie tą laikotarpį Zifrina prisimena: „Kai pradėjo rašyti legendą, buvo kančia. Vasaros laike buvo poilsiautojų, Grybienė, Žukauskienės sesuo. Kiekvieną vakarą šeimininkė mane, nori nenori, turėjo parvesti. Prikeps blynų su mielėmis, vyšnių uogienės padės, verdančios arbatos. „Aš lioubo nedrīso, i kamuolieli sosėtraukosi, o če lėips valgītė“. Na, ir skaitys. Skaitys ir skaitys. Braukys ir vėl skaitys. Ir taip gal porą savaičių. Jis jau buvo parašęs legendą, bet dar šlifavo. Aš bijojau apie legendą ką nors sakyti. „Noi, noi, gerā…“

Sklido kalbos, kad Vienuoliui patinka jaunos gražios merginos. „Kai vieną kartą išplaukėme baidare su Vienuoliu paplaukioti, tuojau pat ir grįžome“, – prisiminė Zifrina. „Nes Vienuolis mėgino pabučiuoti Zifriną, bet ji neleido“, – juokdamasi pridūrė Danguolė.

Kaip prisimena Virginija Strakšytė, kai Vienuolis atvažiavo į Platelius, „jie buvo, kaip toj Pupų Dėdės dainoje: „Ant ežerėlio gražiausios salos, o čia, miestely, – purvas ir balos“. Ką čia rado Stasys, atvykęs į Platelius? Purvyną, vaistinę. Vaistinė, sakyčiau, nebuvo apleista. Toks šviesus punktas. Kai atvažiavo pirmą kartą pas sūnų Stasį, jie nuėjo ant Bernatonio kalno. Tėvas labai neleido sūnui važiuoti į Platelius, pyko, nesikalbėjo kurį laiką. Bet paskui kai atvažiavo, jis pasakė, ar „gražią vietą išsirinkai, Staseli“, ar „labai panašu į Anykščius“. Labai liko patenkintas“. „Dėkojo sūnui, kad čia apsistojo“, – pridūrė Danguolė.

„Į Platelius atvažiavau 1950 metų rudenį, nieko apie tai iš anksto tėvui nepranešęs ir neprasitaręs… Šituo mano „žygiu“ jis buvo labai nepatenkintas ir, pasakyčiau, supykęs. 1950 metų lapkričio 2 dieną jis rašė: „Perskaitę tavo laišką, abu su žmona nuoširdžiai tavęs pagailėjome. Pagailėjome ir tavo žmonos. Jei norėjai pabėgti <...>, tai argi reikėjo taip toli bėgti ir dar į tokį užkampį, iš kur visi stengiasi ištrūkti. Tokioje dauboje vieta seniams, paliegėliams…

Tačiau jau 1951 m. vasarą „arkliu atvažiuoja jis į Platelius pažiūrėti, kaip aš gyvenu… Nepatiko jam nei mano didelis, tamsus butas, nei Platelių miestelis, bet, kaip jis pats sakė, nesitikėjo, kad čia tokia nuostabiai graži gamta… Vieną gražią dieną palipome į kalną ties S.Bernatonienės sodyba saulės užtemimo pažiūrėti. Ežeras, salos, neaprėpiami Plokštinės miškai nuo čia matėsi kaip ant delno… Po saulės užtemimo, dar pasigėrėjęs nuostabia panorama, A.Vienuolis susijaudinęs paplojo ranka man per petį ir tarė: „Tu man dovanok, aš matau, kaip čia gražu, ir visiškai dabar tave suprantu“. Nuo to karto niekada nebeužsiminė apie savo išsikėlimą iš Platelių ir pats kiekvieną vasarą ilgesniam ar trumpesniam laikui atvažiuodavo. Net savo raštuose paminėjo: „Plateliai man antrieji Anykščiai.“Taip rašė Stasys Žukauskas savo atsiminimuose „A.Vienuolis Plateliuose“, kurie buvo išspausdinti 1973 m. tuometinėje „Kibirkštyje“.

„Plateliai ir Anykščiai man vienas kitą atstoja! Kur kitos tokios žavios, kaip Platelių paežerėje, naktys, kai nurimusį ežero plotą apšviečia mėnulio pilnatis, iš buvusių žemaičių patriotų – bajorų Dirvinskių kapavietės sužiūra vandenin pakrypę kryžiai, papūtus vėjeliui ūmai sušlama viršūnėmis lapuočiai, ošia spygliuočiai, o pakrantėje subrazda, sulinguoja ajerai, švendrės ir, čia vienoje, čia kitoje vietoje blyksteli deimantais išpuoštos legendinės gražuolės Zifrinos šukos: tuomet man,, kaip ir šio krašto jaunimui, ateina įkvėpimas gyventi, garbinti gamtą… Platelių padangė – tai vienas gražiausių mūsų planetos deimantų deimantėlių“, – tokį įrašą paliko Vienuolis jachtų klubo svečių knygoje.

Virginijos mama dirbo Platelių ligoninėje, ir virė pietus provizoriui Žukauskui. „Ir mes kaip ir susigiminiavome su tuo provizoriumi Žukausku. Kai Vienuolis Plateliuose buvo, mes tebebuvome vaikai: gal penktokai, šeštokai.Tai aš atsimenu rašytoją jau pagyvenusį, truputį su pilvuku, portfelį pasiėmusį, su skrybėle. Kai rašė „Platelių ežero legendą“, matydavome rytą ištraukiantį iš Platelių vaistinės Beržoro pusėn. O kur jis eina? Visi žinojome, kad jis eina rinkti medžiagos tai legendai. Susitikti su Beržoro žmonėmis, pasišnekėti. Tik atsimenu, kaip mama sakė: „No jau, vakālē, ka sosėtėksėt, tā jau sveikinkities sveikinkities. Dėdėlis žmuogos. Provizuoriaus tievs rašītuos“. To ir užtekdavo. Tai buvo kokie 1953 m.“

Danguolė Šatkauskienė iš savo vaikystės prisiminė: „Buvo kažkoks festivalis. Toje vietoje toks lauželis degė. Sėdėjo Tuleikis (amžinatilsį), Leonardo Tuleikio tėvas, ir Žukauskas (Vienuolis). Tuleikis pasakojo ežero legendą. Aš dar priėjau prie to Žukausko, truputį pačiupinėjau. Tokią sermėgą gerą turėjo. Kad mes, vaikai, nelabai kreipdavome dėmesį. Matydavome, kad vaikščiodavo. Žinojome, kad Žukausko tėvas. Paskui…visokie parašymai. Sužinojome, kad rašytojas. Koks buvo įdomumas“.

Rašytojas mėgo Veršių, Pilies salas, Dirvonskių pusiasalį. „Platelių ežeras yra kaip Šveicarija“, – sakydavęs Vienuolis.

„Rašydavo ten, už parko. Kai iš parko išeini, yra toks skardis. Rašydavo iš ryto, anksti. Pareis, pavalgys, pailsės, paskui vėl išeis prie ežero, maudysis“, – pasakoja Zifrina.

Plateliškiai gerbė rašytoją. Sakydavo: „Rašytojas, rašytojas“.

Apie rašytojo mirtį 1957 m. prisiminė V.Strakšytė:  „Prisimenu, mama sakė, mirė rašytojas Vienuolis, išvažiuoja Žukauskai į laidotuves“. Kai jie grįžo, aš prisimenu tokį sakinį: „Iš pradžių buvo pašarvotas katalikiškai“. Namie buvo pašarvotas su kryžiumi, paskui tvarkęsi, kaip kas nori“.

Vienuolio Plateliuose praleistas vasaras mena ant buvusios vaistinės (dabar kavinė „Edenas“) pastato prikalta lentelė su užrašu: „Šiame name 1951-1957 metų vasaromis ilsėjo klasikas Antanas Vienuolis-Žukauskas.“

Provizorius Stasys Žukauskas1950 metų rudenį į Platelius parvažiavo iš lagerio (tremties Sibire). „Sudžiūvęs, baisus“, – prisimena plateliškės. Ir ilgam čia pasiliko: beveik 30 metų dirbo Platelių vaistinės vedėju.

V.Strakšytė prisiminė Zifrinos darbo pradžią Platelių vaistinėje: „Vaistinėje dirbo mamos sesuo Olga Budrienė-Rataitė, na, o mano mama Vladislava Strakšienė, irgi Rataitė, virė pietus. Mano mama bendravo su Zifrinos mama, buvo draugės. Matyt, matė, kad Zifrina yra labai graži, jau buvo baigusi Telšių mokytojų seminariją…“ „Neišėjo pabaigti“, – apgailestavo Zifrina. – „Labai ten bloga „kvetera“ buvo, man, kaip kolūkietei, nedavė bendrabučio. Mušėsi ten žmonės, draskėsi. Pareisi iš mokyklos, reikėjo ieškoti, kur katilas bėra. Tad aš ir parvažiavau. Virginijos mama mane į vaistinę „įtaisė“. Apie tolimesnį savo norą mokytis Martinkienė pasakoja taip: „Jau vaistininkas Leipus iš Žem. Kalvarijos, paskui Bikauskas, dokumentus buvo sutvarkę, norėjo, kad važiuočiau mokytis į Kauną. Atvažiavo Bikauskas iš Salantų, pamatė, kad neišvažiavau, paklausė: „Ar tu dar tebesi?“ Klausiu: „O kur aš turėjau būti?“ Sako: „Tu turėjai mokytis, jau esame popierius sutvarkę“. Žukauskas pasakė: „O kas dirbs?“ Dirbti teko sunkiai. „Buvau jaunas vaikas. „Ne, ne, neišeik niekur, atveš prekes“, – sakydavo provizorius. Ir sėdėsi, ir lauksi. O tos dėžės sunkiausios. Po 20-30 kilogramų. Dar tie vairuotojai – miesčionys, nekelia. Atvežė du virš 20 kilogramų žuvų taukų balionus. „Įsinešk, panele“. „Aš negaliu“, – sakau. „Na, ir gerai“, – sako ir uždaro mašiną… Nešiau paskutinį balioną. Matyt, koja užkliuvo. Kaip staigiai dėjau, tai viena „butelka“ ir išsižiojo. Nieko nesakiau provizoriui iš vakaro. Dreba kojos. Galvoju, kaip dabar bus. Žukauskas pasakė: „Aš nieko nežinau, kaip tu ten pasitvarkei. Gerai, iš atlyginimo“. Bet atlyginti neteko, nes tą reikalą sutvarkė buvęs kolūkio pirmininkas Toliušis, kuriam Zifrina pasipasakojo.

“Malkas po metrą į sniegą pavers. Su Budriene pjaustysime, kaposime. Turėjome geležinį pečiuką (“buržuiką”)”, – apie sunkų darbą prisiminė Zifrina.

Vaistinė seniau dirbo ir sekmadieniais. Darė visokius tepalėlius. Dusto parveš maišus, kaip cementą iškels. Reikėjo viską išpilstyti, susverti.

Kaip prisimena Zifrina, S.Žukauskas turėjo pažintis su bazėmis. Veždavo analginą po penkis, dešimt kilogramų. „Na, ir tas „pročkas“ (miltelius) maišysi ir maišysi. Trinsi ir trinsi. Ligoninė buvo. Ir ligoninei „pročkų“ reikėjo“.

Ligoninė atsidarė, kada Žukauskas į Platelius atvažiavo. Ji įsikūrė buvusiame valsčiuje (dabar –  dviaukštis daugiabutis ir dviračių nuomos punktas). „Dvidešimt penkios lovos, ir gimdymo skyrius dar buvo“, – prisimena Danguolė. „Vandens viduje nebuvo, jį nešėme iš miestelio šulinio. Vandenį reikėjo į viršų (antrą aukštą) sunešti.“

Nors provizorius ir buvo labai reiklus savo darbuotojams, bet vaišingas ir draugiškas. „Žukauskai Kalėdas ne taip labai šventė, bet jau Kūčias – be galo. Nori nenori, išvilks ir mane. Mano planai buvo kitokie: čia draugės laukia. Reikėjo sėdėti ten, reikėjo būti ten, nori nenori“, – prisiminė Zifrina.

Virginija Strakšytė, paklausus apie Žukauską, kaip apie žmogų, pasakė: „Baisiai geras. Geri prisiminimai. Kadangi ten mama dirbo, Nauji metai, Kalėdos, švenčiam ten. Ir būtinai jie dovanų parūpindavo. Atsimenu, parveža man dovanų lietpaltį, rudus kaspinus. Buvo eglelė pastatyta. Žaisliukų nebuvo. Šakelės vata nudėtos. Atrodo taip, kaip apsnigusi. Vaišių neprisimenu, kokių ten buvo. Bet atsimenu, kaip teikė dovanas. Mes turėjome ožką ir kiekvieną rytą vesdavome tą ožką ant Kartuvių kalno, paskui vakare parvesdavome. Kai ožka atsivesdavo ožiukų, tai Gražina Žukauskienė ateidavo tų ožiukų pažiūrėti. Mama sakydavo: „Susitvarkykit trobas, kad man čia nieko nebūtų“. Tie ožiukai troboj buvo. Sekmadienį, atsimenu, apžiūrėjo tuos ožiukus, mama išvirė cepelinus, ir jos su Žukauskiene išėjo pasivaikščioti. Su tarnaite į parką, prie Kunigo upės. Mama, kiek galėjo, irgi pasipuošė („pasistrajijo“). Apie tuos kaspinus Žukauskienė man sako: „Ožkai parišti“. Saldainių šokoladinių (be popierėlių)  tokį pakelį davė. „Čia ožkai pašerti“, – sako broliui. Ir kamuolį dar tokį guminį mėtyti ir spardyti parvežė. Buvome tokie laimingi“.

Stasys Žukauskas mėgdavo vaikščioti. “Eidavo pasivaikščioti bet kokiu oru. Guminiai batai, ir traukia su Gražina į didįjį (Ramanauskų) kalną, paskui grįžta”, – prisimena V.Strakšytė.

„Vienuolis labai mėgo su valtele plaukioti. Jo marti Gražina turėjo labai gražų balsą. Ir ji išplaukdavo laiveliu į ežerą ir dainuodavo tokias dainas…dar ir dabar jos tebeskamba ausyse. O A.Žukauskas-Vienuolis sėdėdavo po alksniu ir klausydavosi“, – prisiminė D.Šatkauskienė. „Labai gera daktarė buvo,“ – pridūrė Virginija.

Žukauskai buvo pažįstami su rašytoju Valentinu Strazdeliu iš „Šluotos“ žurnalo. Jis apsilankydavo pas juos Plateliuose. „Kiek aš esu kentėjusi per tą Strazdelį“, – prisimena Zifrina. „Parėjo Žukauskienė pietų. O tas atėjo anksčiau. Paliko man eilėraščių knygą. Sakau: „Ar perduoti gydytojai?“ „Ne, ne, čia tegul palieka jums“, – sako. Parėjo Žukauskienė ir pamatė. „Iš kur tu gavai?“ – klausia. „Atvežė“. Kokią savaitę mane „ėdė“. „Kaip tu galėjai! Dėl ko tu turėjai šnekėti?!” Sakau: “Jis man paliko ir išėjo”.

Dar vieną provizoriaus talentą atskleidė Virginija: „Nuostabus artistas buvo Stasys Žukauskas. Ir Bumblauskienė, ir Strakšys. Tai, žinokit, galėjo jie gauti, nežinau, kokį vardą. Vaidino Čechovo „Piršlybas“. Parsivežė drabužius iš Klaipėdos dramos teatro. Nuotraukos yra. Nuostabu, kokie jie buvo aktoriai. Žukauskas vaidino senbernį, kuris piršosi tokiai senmergei. Bumblauskienė buvo nepamainoma. Aktoriai buvo, kur dėsi, ten padėsi.

Kai aš pradėjau dirbti Plateliuose, man buvo 20 metų. Mokykloje rugsėjo 1 d. būdavo balius. Pasodino mane šalia Žukausko. Jam buvo virš 40 metų. Aš sėdėjau kaip ant adatų. Dar nesupratau visų tų „špilkų“. Jis norėjo palydėti. Kaip aš bėgau lauk. Visi galvojo, jau čia pora. Jis jau buvo išsiskyręs su pirmąja žmona Gražina.“

Prie kompanijos Žukauskas linksmas žmogus buvo“, – prisimena Zifrina. „Mokykloje – koks balius, Žukauskas mane, kaip dukterį (kaip Brazauskas dukrą), – vesis. Nori, nenori. Turėjai eiti, sėdėti“.

Apie Stasio Žukausko pinigais organizuotą kelionę į Anykščius Platelių mokiniams prisiminė Virginija ir Danguolė: „Berods, 1957 m. Žukauskas mums, mokiniams, organizavo kelionę į Anykščius. Puntuką, „Laimės žiburį“ (J.Biliūno kapą), Baranausko namelį po stiklu ir jo kapą aplankėme, pabuvojome Vienuolio name. Tame Vienuolio name ir sofa, ir laikrodis, berods, be penkiolikos trys ar keturios (15.50 val. – tuo laiku mirė rašytojas (autorės pastaba)) sustojęs.
okia dvasia ten buvo, lyg mes pačios tose laidotuvėse būtume buvę. Ir iš to namo mus vežė į Vilnių. Žiūrėjome „Žydrąjį Dunojų“. Kitą vakarą – „Faustą“. „Gruzoviku“ važiavome gal 30 žmonių. Turim dar ir nuotraukas. Pats provizorius paveikslavo“.

Stasys, kaip ir jo tėvas, mėgo buriuoti. „Pirmieji buriniai laiveliai buvo „Jūratė“ ir „Kastytis“. Tokia buvo jachtų klubo, kurį 1951 m. įkūrė provizorius Stasys Žukauskas ir mokytojas Petras Sadauskas, pradžia. „Kada atvažiavo Žukauskas, Sadauskas turėjo seną nuo Dirvonskaitės laivelį. Kažkokioms drobulėms susidėti. Na, ir prasidėjo su jachtų klubu, su laivais“, – prisiminė Zifrina.

Su Žukausku D.Šatkauskienė turėjo, kaip ji pati sako, „didelių reikalų“. 1969 m. mirė jos mama, ir nuo 1970 m. pavasario jie su vyru išėjo gyventi į jachtų klubą, kuriam vadovavo S.Žukauskas. Jis taip pat vadovavo ir jachtų klubo statyboms. Jachtų klube dirbo ir Danguolės vyras, nes čia buvo laivas „Gervazas“. Danguolės vyras buvo pasiųstas į kursus, į Kauną. Jis jachtų klube dirbo 8 metus – vairavo „Gervazą“. Kai „Gervazą“ vežė iš Klaipėdos, S.Žukauskas tuo rūpinosi. „Kaip kokią raketą vežė. Keliai tada buvo žvyruoti. Vežė mašina ratais didžiausiais. Mes ėjome kaip į kokį stebuklą žiūrėti. Nurašytas laivas buvo. Jį truputį paremontavo, tai ilgai dar tarnavo“.

Danguolė prisimena apie buriavimo varžybas: „Varžybos būdavo. Ir jis dalyvaudavo. Duodavo saldainių. Būdavo ežero atidarymas. Eidavome. Pavasarį – atidarymas, rudenį – uždarymas“.  „Kopūstienę virdavo. Šimtais žmonių suvažiuodavo. Iš Klaipėdos, Kauno, Liepojos, Vilkaviškio, Biržų, iš visur,“ – pridūrė Virginija.

„Kai važiuodavome buriuoti, pirma iš Klaipėdos į Nidą kol nulinguosi, nuplauksi… Žukauskas parneša rūkytų ungurių portfelį. Negaila jam buvo. Juk vis tiek kainavo“.

Apie tai, koks buvo nepraktiškas žmogus, Danguolė prisimena: „Kai važiavome buriuoti, jis turėjo mašiną. Važiuojam į Klaipėdą, o jis nelabai mokėjo važiuoti. Važiuoja iš paskos vienai mašinai. Reikėjo į jachtų klubą. Važiuoja važiuoja, ta mašina į kiemą įsuka. Sako: „O kur aš dabar?”

Antroji Stasio Žukausko žmona Elena buvo iš Kauno. “Ji nukrito kaip iš dangaus. Jis jau toks pagyvenęs, o ji dar jauna”, – prisimena Virginija.

Elena jau su dukrele Audra parvažiavo, kuriai Žukauskas davė savo pavardę. Dar du sūnus su Žukausku sugyveno. Vyresnis sūnus buvo Gediminas, jaunesnysis – Antanas.

D. Šatkauskienė prisimena: “Koks buvo laimingas, kai sūnus gimė. „Antanisimus, Antanisimus…”. Kai kas nors atvažiuoja (jis jau pagyvenęs), o čia dar vaikas (“vākūtielis”), klausia: „Ar čia tavo anūkas?” „Ne, ne, sūnus,” – atsakydavo. Žmona Elena buvo paprasta, draugiška. “Atsimenu, ligoninėje dirbau. Kaukes Naujiems metams reikėjo organizuoti. Kokios būdavo kaukės, grandioziniai karnavalai mokykloje! Turėjo kiekviena klasė paruošti. Buvome suorganizavę vestuves. Žukauskienė, tokia draugiška, buvo ožka. Visi apsirengėme („apsidarėme“), buvome kokie 20 žmonių.“

Stasio Žukausko pastangomis Plateliuose buvo pastatyta nauja, graži ir erdvi tais laikais vaistinė, kurią prisimenu dar iš vaikystės. “Į naujosios vaistinės įkurtuves buvo pakvietęs, ten dar buvau”, – prisimena V.Strakšytė.

Pabaigai. Perskaičiau ir ranka rašytus mokytojos, kraštotyrininkės Stanislavos Stripinienės (g.1933) prisiminimus „Mūsų provizorius“, mokytojų Julijos Valavičienės (g.1925) „Iš mano atsiminimų apie A.Vienuolį“, šviesios atminties Stanislavos Andriuškaitės (1917-2009) 1982 m. užrašytus prisiminimus apie rašytoją. Juos surinko buvusi Platelių bibliotekos vedėja Irena Pukinskienė.

Su Vienuolio anūku bei Stasio Žukausko sūnumi Antanu mokiausi Platelių vidurinėje mokykloje ketvirtoje ir penktoje klasėse. Buvo gaila, kad taip greitai teko atsisveikinti su klasioku Antanėliu, kuris su tėvais išvažiavo gyventi į Kauną. Bet vis dar atvažiuoja į Platelius, genamas gražių prisiminimų apie juos. Plateliškiai neužmiršo savo provizoriaus, jį prisimena kaip ir jachtų klubo steigėją. „Viskas praeina, lieka tik prisiminimai“, – rašė Vienuolis.

Aušra Brazdeikytė

Naudota literatūra:

Knyga „Atsiminimai apie Antaną Žukauską-Vienuolį“, A.Baranausko ir A.Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus, 2002;

S. Žukausko straipsnis „A.Vienuolis Plateliuose“, „Kibirkštis“, 1973-04-07;

S. Žukausko straipsnis „A.Vienuolis Plateliuose“, „Kibirkštis“, 1973-04-12.