Pažinkime Lietuvos saugomas teritorijas. Nemuno kilpų regioninis parkas

2014 m. liepos 30 d. 16 val. Platelių dvaro svirne (Didžioji 22, Plateliai) Nemuno kilpų regioninio parko darbuotojai pristatys unikalią Pietinės Lietuvos saugomą teritoriją – Nemuno kilpų regioninį parką, atidarysime Renato Jakaičio fotografijų apie Nemuno kilpų regioninį parką, Aušros Deltuvienės keramikos ir Rimantės Butkuvės medžio drožinių parodas. Renginyje bus rodomas Lietuvos televizijos filmas ,,Kur Nemunas vingiuoja“.

Nemunas ne tik didžiausia Lietuvos upė. Kažkada jis buvo svarbus vandens kelias, maitintojas, tautos gynėjas. Dabar – turistinių išteklių šaltinis, neatskiriamas Lietuvos kraštovaizdžio elementas ir istorinės atminties saugotojas. Įdomiausias Nemunas vidurupyje. Tai ypač vertinga, nepaprasto grožio apie 60 km ilgio upės atkarpa. Jau daugiau kaip prieš 70 metų buvo svarstyta, kad čia reikėtų įkurti Tautos parką. Ir tik 1992 m. buvo įsteigtas Nemuno kilpų regioninis parkas. Regioninio parko plotas 250 km² (25 171 ha). Net 69 % ploto užima miškai (garsusis Punios šilas su rezervatu, Prienų šilas, Siponių miškai ir kt.). Parke yra 18 draustinių, daug vertingų istorijos, kultūros ir gamtos objektų. Lankydami tokias istorines vietas kaip Punia ir Birštonas, turistai gali pasigėrėti nuostabiais upės vingių ir slėnio vaizdais. Parkas apima dalį Birštono, Prienų r. ir Alytaus r. savivaldybių.

Nemuno kilpų regioniniame parke yra rasta: 950 augalų rūšių, iš jų net 68 įrašytos į Raudonąją knygą, 477 grybų rūšys (28 Raudonojoje knygoje), 636 bestuburių rūšys (15 Raudonojoje knygoje), 15 varliagyvių ir roplių rūšių (3 Raudonojoje knygoje), 201 paukščių rūšis (52 įtrauktos į Raudonąją knygą), 56 žinduolių rūšys (7 Raudonoje knygoje). Pagal biologinę įvairovę Nemuno kilpų regioninis parkas yra viena turtingiausių saugomų teritorijų Lietuvoje. Tą nulemia išlikę nemaži sengirių plotai, miškuose likę neištiesinti upeliai, natūralūs Nemuno slėnio šlaitai su gausiomis griovomis, natūraliai besiformuojančios Nemuno salos. Iš pačių vertingiausių gyvajai gamtai objektų galima išskirti Punios šilą, Nemuno salas, Drubengio upelio slėnį, Revuonos upelio aukštupio pelkę, Vizdijos upelio slėnį, Ošvenčios upės vidurupį. Punios šilas yra vienas vertingiausių objektų ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje.

Nemuno kilpų regioniniame parke yra 18 piliakalnių. Išdėstyti palei Nemuną 10-20 km atstumu vienas nuo kito jie buvo dalis pirmosios gynybinės linijos. Parko teritorijoje penki pilkapynai, 10 senovės gyvenviečių. Parko teritorijoje keturios – Nemajūnų, Prienų medinės ir Birštono, Punios mūrinės bažnyčios. Architektūros paveldą papildo Nemajūnų ir Prienų  koplyčios, Šv. Jurgio koplytėlė Punioje, visuomeniniai pastatai: restauruotos „Tulpės“ sanatorijos purvo gydyklos, Kurhauzas, Birštono medinės vilos, vasarnamiai, Jundeliškių, Siponių, Siponių dvaro sodybos, monumentalios skulptūros  (Jono Basanavičiaus ir Balio Sruogos biustai, paminklai Lietuvos didiesiems kunigaikščiams Vytautui ir Kęstučiui, kt.), tradicinė mažoji liaudies architektūra. Parke yra techninių objektų: buv. Prienų popieriaus dirbtuvės, Jundeliškių hidroelektrinė, Nemajūnų malūnas ir vandens matavimo stotis.

Senieji verslai susiję su Nemunu ir mišku: sakų, smalos, terpentino gamyba, sielių plukdymas. Pelningiausia viduramžių prekė, gabenama Nemunu buvo mediena. Sieliai – eilėmis surišti rąstai, sutvirtinti lynais, grandinėmis, kartimis, jų ilgis būdavo iki 100 m. Kitas tradicinis šio krašto verslas – žvejyba.  Panemunių gyventojai žvejojo Nemune ir jo intakuose. Įdomus žvejojimo būdas Didžiosiose Nemuno kilpose su plukdomaisiais tinklais. Nuo Prienų pasroviui plaukdavo 10 km, ten pasisamdydavo vežimą ir persiveždavo valtis 5-6 km iki Nemajūnų. Žvejodami, vėl pasroviui grįždavo anksti ryte su šviežia žuvimi.

Panemunių dzūkų žemė išaugino arba išpuoselėjo garsių asmenybių, nusipelniusių kraštui savo kūrybine, visuomenine ar darbine veikla: kalbininkas Jonas Kazlauskas, poetas Jonas Marcinkevičius, lituanistas Jonas Palionis, filosofas Antanas Maceina, žemės reformos autorius Mykolas Krupavičius, dailininkas Nikodemas Silvanavičius, gydytojas Stanislovas Moravskis ir kt.

Apie parodos autorius

Aušra Deltuvienė 1991 metais baigė Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultetą. Nuo tada dirba dailės mokytoja mokykloje, taip pat užsiima keramika ir tapyba, akvarele. Kiekvienais metais dalyvauja parodose Prienuose ir Kauno apskrityje. Jau nuo jaunystės pasirinkusi menininkės kelią, yra išbandžiusi tapybos, keramikos, tekstilės technikas, o studijų laikais ypatingai pamėgo lipdyti iš molio. „Norint sukurti plastiškas molio kompozicijas, reikia mokėti prakalbinti molį, turintį skirtingus charakterius. Rudoji keramika virsta jaukiomis skulptūrėlėmis ir vazelėmis. Visiškai kitokia yra baltoji keramika, ji – plastiška, trapi. Baltas molis – tarsi akvarelės popierius. Liejant akvarele ir glazūruojant keramikos darbus, išlieka spalvų skaidrumas ir lengvumas“ – teigia dailininkė. Kiekvienais metais dalyvauja parodose Prienuose ir Kauno apskrityje. Anksčiau darbus parduodavo mugėse, dabar – galerijose. Šioje parodoje autorė pristato tapybą ant šilko ir keramikos darbus.

Tautodailininkė Rimantė Butkuvė gimė Kėdainių rajone prie Apylaukio dvaro, užaugo ir mokėsi Kaune. Nuo 1999 metų gyvena ir kuria Birštono savivaldybėje Puzonių kaime. Dar besimokydama mokykloje domėjosi poezija, teatru, tapyba, labai mėgo knygas. Drožėjos kelią Rimantė pradėjo visai atsitiktinai. Tautodailininkų sąjunga paprašė atstatyti kryžių. Rimantė iš vieno liaudies meistro nupirko įdomios kompozicijos medžio drožybos darbelį: Mergelė Marija ir angelas suklupę maldai prie tvorele aptverto kryžiaus. Tas angelas patraukė Rimantės dėmesį ir ji sumanė jį išdrožti pati. Tai ir buvo medinių angelų drožimo pradžia. 2005 metais R.Butkuvė apdovanota L.Šepkos prizu už meninę išraišką. Tūkstančiai angelų, gimę jos svajose, buvo išdrožti iš medžio. Jų dydis kinta nuo nykštuko iki žmogaus dydžio. Jie būna juodi arba raudoni, gali turėti spalvotus sparnus, būti linksmi ar susirūpinę, laiminti, miegoti, groti ar dainuoti įsivaizduojamuose choruose.

Rimantė dirba didesniais ar mažesniais ciklais. Skirtingų kūrybos periodų angelai labai skirtingi, tik jų veiduose atsispindi ta pati ramybė ir gėris. “Kai aš žiūriu į dangų, mano žvilgsnis tampa žydras, kai einu žole – žalias. Viskas atsiranda iš stebėjimų. Mes viską gauname iš gamtos. Kai žvelgiu į vario raudonumu nusidažiusius grikių laukus, mano vaizduotėje išnyra raudonas angelas. Angelai yra visur. Stebėkite juos, klausykitės jų ir suprasite, kaip paprasta yra gyventi, suvoksite daugybę dalykų. Gyvendama čia, gamtoje ir tyloje aš juos nuolat jaučiu. Jie visada kartu su manimi. bet tiesą sakant, tai ne jie mane sekioja, o aš einu jų paliktais pėdsakais“, – taip sako drožėja.
Rimantė Butkuvė nuo 1990-ųjų yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė, surengusi daugiau kaip 10 autorinių parodų. Jos išdrožtos nedidelės skulptūrėlės pasklidusios po visą pasaulį, dirbinių turi įsigiję daugelis Lietuvos muziejų. 2007 m. tautodailininkei suteiktas meno kūrėjos statusas, 2007 metais dailininkė tapo respublikinės konkursinės Kauno apskrities tautodailės parodos „Aukso vainikas“ nominacijos laureatė.

Ekologas ir Nemuno kilpų regioninio parko vyriausiasis specialistas Renatas Jakaitis kintantį laukinės gamtos veidą per fotoaparato objektyvą stebi daugiau nei penkiolika metų.  Pagrindiniai fotografijos objektai – Lietuvos laukiniai žvėrys ir paukščiai.  „Jei ne kartkartėm aplankanti sėkmė, šį užsiėmimą greitai mestum. Bet jis visai kaip nepagydoma liga, nuo kurios išgyti vilties turi tik tie, kuriems pritrūksta užsidegimo“, – sako gyvūnų elgseną ne vieną dešimtmetį analizuojantis laukinės gamtos fotografas. Šioje parodoje autorius pristato 2008-2011 m. fotografijose užfiksuotą Punios šilą –  kraštovaizdį, augaliją ir gyvūniją.