Paukščiai prie mano namų

2019-01-31 / Žemaitijos NP

Šių metų sausio 27-29 dienomis Lietuvos ornitologų draugija organizavo akciją „Paukščiai prie mano namų“, kurioje galėjo  dalyvauti visi norintys.  Tokias prie namų žiemojančių paukščių apskaitas jau 37 metus organizuoja Didžioji Britanija, šiais metais prisijungė Estija, Latvija. Lietuvoje  prie namų besilankantys paukščiai skaičiuojami jau trečius metus, į akciją įsijungia vis daugiau dalyvių.  Reikėjo pasirinkti vieną dieną kai paukščių aktyvumas buvo didžiausiais ir juos stebėti bei užrašinėti lygiai 1 val. Reikėjo užrašyti didžiausią per tą valandą stebėtų kiekvienos rūšies individų skaičių į specialią Lietuvos ornitologų draugijos parengtą anketą.  Gautus duomenis ornitologai analizuoja, sprendžia kokių rūšių mažėja, dėl kokių priežasčių tai vyksta.  Stebėdami paukščius lesyklose akivaizdžiai matome, kad labai sparčiai nyksta geltonosios startos. Dar prieš 5-6 metus prie Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos įrengtoje lesykloje jų lankydavosi virš 20, praėjusiais ir šiais metais nebematome nė vienos. Tik 3 geltonasias startas šią žiemą mačiau ir mūsų kiemo želdiniuose, bet lesyklose jų neužfiksavau.

Lesalų paukščiams  priberiu ne tik į dvi lesyklas, bet ir ant palangių, žemės. Pasmaguriauti prie jų susirenka 16-18 didžiųjų, 3-4 mėlynosios, 2 paprastosios pilkosios   zylės, atskrenda didieji, o retkarčiais ir vidutiniai geniai, bukutis.  Po spygliuočių medžių guotais  maisto randa pasilikę žiemoti juodieji bei smilginiai strazdai, jie ypač mėgsta pusiau perpjautus obuolius lesti, smaguriauja  pavienės žaliukės ir būrys naminių žvirblių bei karklažvirblių, apsilanko visus paukščius išgąsdinatys kėkštai, pavienės šarkos. Kieme pramanevruoja grobio tykojantys paukštvanagiai, gerai, kad prie pat lesyklų yra želdinių tykojamiesiems pasislėpti. Kartais išvardintą paukščių būrį paįvairina ryškiaspalvės sniegenos, tujų kankorėžiukus aižantys alksninukai, senų nenupjautų žolynų sėkliukes rankojantys čimčiakai bei įvairiaspalviai dagiliukai. Įdomu pro langą iš gana arti grožėtis sparnuočių spalvingumu, stebėti jų elgesį, o išėjus į lauką klausytis įvairiabalsio vingriavimo skelbiančio kad žiema jau ritasi pavasariop, grožėtis prie iškeltų inkilų saulutės atokaitoje čirpenančiais žvirbliais, zylutėmis,  išgirsti į sausą stuobrį kalenantį genį ir  matyti aukštai berže prie  lizdo  jau trūsiančias gražuoles ilgauodeges šarkas.

Paukščiams vis labiau reikia mūsų dėmesio bei pagalbos, nes užsitęsusi gili žiema užklojo jų natūralų maistą. Pripratę jį rasti mūsų įrengtose lesyklose jie niekur neskrenda, todėl pradėtą spranuočių globą turime tęsti kasdien, nepertraukiamai, kol saulutė visiškai atitirpins mūsų žemelę.

Gamtos ir kultūros paveldo skyriaus ekologė

M. Jankauskienė

Scroll to top