Natūralios pievos – dūzgiančios, žydinčios, kvepiančios ir… nykstančios

Lietuvoje pievų plotas palaipsniui mažėja. Tokia pati tendencija stebima ir visoje Europos Sąjungoje, kadangi atsisakoma ekstensyvaus ūkininkavimo, pereinama prie intensyvaus ūkio arba pievos apleidžiamos, ypač nedidelio ploto, nederlingos ar sudėtingo reljefo. 2021 m. pievos sudarė tik 5,64 % visos Lietuvos teritorijos, kai tuo tarpu ariama žemė užima net beveik 46%! Tiesa, į šį procentą įtrauktos visos pievos: tiek kultūrinės, tiek natūralios, todėl vertingų, gausia biologine įvairove pasižyminčių pievų, yra likę nykstamai mažai, kaip ir vietos augti retoms, prie intensyvaus žemės ūkio negebančioms prisitaikyti, rūšims, pavyzdžiui, sibiriniams vilkdalgiams, kardeliams, gegužraibiniams augalams, burbuliams, poriniams česnakams, gencijonams.

Pievų nykimas pavojingas ne tik augalų rūšims, bet ir vabzdžiams bei paukščiams. Lietuvoje per pastaruosius 20 metų agrariniame kraštovaizdyje besiveisiančių paukščių sumažėjo beveik perpus, o jų nykimo greitis paspartėjo penkis kartus. Spartus paukščių mažėjimas siejamas su mišraus žemės ūkio nykimu, nesaikingu trąšų ir augalų apsaugos produktų naudojimu, melioracija, dirbamų laukų ploto didėjimu, auginamų kultūrų įvairovės mažėjimu. Tos pačios priežastys lemia ir vabzdžių apdulkintojų spartų nykimą, Europoje jau trečdaliu sumenko įprastų bičių ir drugelių rūšių populiacijos.

Natūralių pievų nykimo tendencijas pastebime ir mes, inventorizuojantys Europinės svarbos buveines. Pakartotinai inventorizuojant prieš beveik dešimtmetį išskirtus pievų plotus, didžiosios daugumos jų jau nebėra. Atsikurti ar atsirasti naujiems plotams yra be galo sudėtinga, nes tai lėtas procesas, įmanomas tik ten, kur vėl ekstensyviai pradedamos naudoti apleistos pievos (ypač ganant) arba bandomi atkurti neseniai suartų natūralių pievų plotai, kadangi dar nebus sunykęs dirvoje esantis vadinamasis „sėklų bankas“. Skirtingų rūšių sėklos dar gali išlikti daigios keletą metų ir sudygti tada, kai sąlygos joms bus palankios, pvz., gegužraibinių augalų sėklos sudaro simbiozę su dirvoje esančiais tams tikros rūšies grybais, tačiau kelis metus daigai vystosi po žeme, neišaugindami jokių antžeminių organų. Suprantama, jog pievą išarus, sutraukiami bet kokie dirvos mikroorganizmų ir sėklų saitai, o užsėtos kultūrinės žolės yra per stiprūs konkurentai daugeliui laukinių pievų augalų.

Ne kartą yra tekę susidurti su kultūriškai nusistovėjusiu ūkininkų (netgi smulkių) požiūriu, kad sena ganykla yra nebevertinga ir ją būtina persėti. Betgi kokia tai didelė investicija! Ypatingai tiems, kurie laiko nedaug gyvulių, o ypač arklius ar avis, kuriems per daug baltymingas pašaras gali būti netgi kai kurių ligų priežastis. Taip, natūrali pieva neužaugina tiek biomasės, kiek kultūrinė, bet gyvuliai gauna labai įvairiažolį, sveiką pašarą, taip pat skiriasi augalų augimo laikas, tad žolė lėčiau perauga.
Kitas, ne visais atvejais geriausias, tačiau tvirtai įsigalėjęs, supratimas, jog geriausia apsauga natūralioms pievoms yra vėlyvas šienavimas, už tai skiriamos kompensacijos. Šis reikalavimas galimai atbaidė nemažai ūkininkų, kadangi tokio šieno vertė yra labai menka. Norint pagerinti ar išlaikyti esamą būklę pievose, reikėtų atsižvelgti į jos tipą: vėlyvas šienavimas tinka drėgnoms aliuvinėms, melvenynams, bet tikrai prastas pasirinkimas mezofitų (vidutinio drėgnumo) pievoms. Idealiausias pasirinkimas pievų tvarkymui yra įvairumas, skirtingais metais taikant skirtingas priemones. Tarkim, vienais metais šienauti anksti, kitais – vėliau, dar kitais galbūt ganyti, arba būtinai nuganyti atolą, šienauti mozaikiškai, pusę pievos ploto anksti, kitą – vėliau. Anksti nušienautų mezofitų pievų atole kuo puikiausiai sužydi ir sėklas subrandina dauguma augalų, tarp jų ir vaistinės kraujalakės, gyvatžolės, katilėliai bei neleidžia įsigalėti šunažolėms, buliams, kiaulpienėms, usnims.

Kokios perspektyvos laukia natūralių pievų? Gana niūrios, jei bus skiriamas nepakankamas institucinis dėmesys ir finansinė parama ūkiams. Džiugu, kad pastaraisiais metais atsirado keletas teisinga linkme einančių iniciatyvų. Viena iš jų – „Lietuvos kaimo plėtros programoje“ numatyta priemonė „Agrarinė aplinkosauga ir klimatas“, kuri papildomai remia net keletą veiklų, skatinančių išsaugoti natūralias pievas. Taip pat jau porą metų vyksta bandomoji LIFE NATURALIT integruoto projekto priemonė „Gausiai žydinčių natūralių  pievų išsaugojimas“, kuriame dalyvauja atrinkti ūkininkai, savo pievų plotuose besimokantys atpažinti pagrindinius augalus, indikuojančius pievų natūralumą. Per kelis metus bus stebima, kaip keičiasi pievų dinamika, naudojant jas taip, kaip iki šiol ūkininkas jas naudojo. Metodika bus tobulinama ir tikėtina, kad po kelerių metų bus įtraukta Lietuvos kaimo plėtros programą.

Gamtos ir kultūros paveldo skyriaus botanikė ekologė Dovilė Staponkienė