Mikytų alkakalnio takas, Pūkštės kalnas, Barstytalių apžvalgos bokštas

Balandžio 22 dieną, Žemės dieną, dviračiu važiuoju aplankyti Mikytų alkakalnio taką, Pūkštės kalną ir Barstytalių apžvalgos bokštą. Mikytų alkakalnio takas yra šiaurinėje Žemaitijos nacionalinio parko dalyje, Mikytų kraštovaizdžio draustinyje, už 11 km nuo Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos lankytojų centro Plateliuose. Draustinis apima šiaurės vakarinėje parko dalyje esančias miškingas Mikytų kaimo apylinkes. Jis įkurtas, siekiant išsaugoti ir eksponuoti būdingą Žemaitijai kalvotą mozaikišką kraštovaizdį su miškų, laukų, pievų, tarpukalvių pelkučių ir vienkieminių sodybų kompleksu, archeologinėmis vertybėmis, retųjų augalų, grybų bei gyvūnų buveinėmis, natūraliais hidrografijos elementais. Viena iš kalvų – Pūkštės kalnas – yra paskelbta gamtos paminklu.

Draustinio plotas – 1413 ha. Čia susikerta Plungės ir Skuodo rajonų savivaldybių ribos. Draustinis įdomus ir archeologijos vertybėmis: alkakalniu, esančiu Plungės r., piliakalniu, kuris jau Skuodo r., net dviem mitologiniais akmenimis (su velnio ir laumės pėdomis), kapinynu.

11 km kelio iš Platelių miestelio pro Medsėdžių, Užpelkių, Paežerės Rūdaičių, Mačiūkių, Mikytų kaimus, ir štai – lankomo objekto ženklas „Mikytų alkakalnis“, automobilių stovėjimo aikštelė, informaciniai stendai. 400 metrų pėsčiomis į dešinę iki alkakalnio, kuriame – 1 km natūralios dangos takas, nužymėtas nuorodomis.

Alkos kalnai – būdingiausios kuršių ir žemaičių šventvietės, gyvavusios I tūkst. viduryje – II tūkst. pradžioje. Įvairios formos ir dydžio šventuosius kalnus įprasta vadinti bendriniu alkakalnių pavadinimu.

Mikytų alkakalnis – vienas iš didesnių pagal plotą (11,5 ha) Žemaitijos nacionaliniame parke esančių šešių alkakalnių, jo aukštis – 30 metrų. Kalną supa Didžioji ir Mažoji Alkos pelkės. Padavimai mena, jog Mikytų alkakalnis esąs supiltas švedų; kad kalne buvę švedų sandėliai ir kad netgi Napoleono prancūzai pro šalį keliavę. Senovėje čia buvo aukojamos aukos dievams ir pan. Ypač įdomus Mikytų alkakalnio “garavimas”. Dar prieš II-ąjį Pasaulinį karą A. Pocius rašė: “Labiausiai visus kalno garavimas stebina. Prieš lietų arba šiaip per nepagadas dienas kiekvienas gali pamatyti kaip iš kalno per eglių viršūnes pradeda veržtis skysti garai”.

Pagal nuorodas kopiu aukštyn į alkakalnį, jo aukščiausioje vietoje atsiveria nuostabūs vaizdai į Alkos pelkę bei aplinkines vietoves, pastatyti informaciniai stendai, suoliukas.

Pagal nuorodas keliaujant šiaurės rytų kryptimi – maldų (aukų) šulinys. Tai maždaug 2 m skersmens, iki 50 cm gylio piltuvėlio formos duobė, grįsta akmenėliais. Pasakojama, kad čia buvo aukojamos aukos. Vėliau, kad niekas aukų nepaimtų, šulinį užvertę akmenimis. Duobės, kaip ir pačio alkakalnio bei akmens su “velnio pėda” aplinkos archeologiniai tyrinėjimai, atlikti 1971 m., rezultatų nedavė. Duobė buvo skirta senojo tikėjimo laikams bei kultui: “kada senovėje kitoks tikėjimas buvo, žmonės savo Dievui … aukas aukodavo. Bet nepadėsi tos aukos bele kur… Tai išsikasė jie prie kalno duobę, ir tas aukas mesdavo tenai. Visaip būdavo – ir avį kokią ar gyvulį aukodavo, kas ir aukso… A kai mūsėt keitėsi tikėjimas, tai tą duobę, kad aukų niekas negalėtų pasiimti, akmenimis užmėtė”. Jau miręs žymiausias vietos pasakorius A. Šleinius yra ne kartą pasakojęs apie minimą apeiginę duobę, kaip apie “Mirties šulinį”, kur esą apiplautus mirusiuosius nešdavę į Alkos kalną deginti.

Šiauriniame kalno šlaite – mitologinis 4,5 x 2,5 x 4 m dydžio akmuo su įdubimais: „pėda su kulniuku“ arba “velnio pėda”. Akmenį, kaip pasakojama, velnias nešęs Salantų bažnyčios durims užremti. Vėliau bėgdamas įmynė savo pėdsaką. Ne kartą žmonės po juo ir aukso ieškojo. Manoma, kad akmens amžius ne mažiau kaip 1,5 milijardo metų, o gali būti ir gerokai senesnis.

Grįžtant nuo alkakalnio, stebėjau, kaip saulėtose vietose skraidė ir ant rūtenių žiedų maitinosi jų nektaru drugeliai citrinukai, kurie vieni pirmųjų pasirodo ankstyvą pavasarį – balandžio mėnesį. Jie ir vieni ilgiausiai gyvenančių drugių, išgyvenantys iki trylikos mėnesių.

Maždaug už 2,5 km nuo Mikytų alkakalnio, važiuojant keliu nr. 2704 „Seda-Barstyčiai – Salantai“ Barstyčių link, dešinėje pasukus į miško keliuką ir juo pavažiavus kelis šimtus metrų, eglyne galima pamatyti Pūkštės kalną –gamtos paminklą, kuris yra Barstyčių miške (koordinatės: x – 366143, y – 6224514 (LKS-94), 56.135761, 21.846429 (WGS)). Prie jo pastatytas nedidelis stendas su informacija. Gamtos paminklo plotas – 10,218 ha. Tai didelis pailgos formos kalnagūbris, ištįsęs rytų–vakarų kryptimi, kurio aukštis nuo papėdės – 15 m, ilgis – 150 m, plotis – 90 m. Ant Pūkštės kalno buvo įrengtas trianguliacijos bokštas. Čia yra aukščiausia Skuodo rajono vieta – 171 m virš jūros lygio. Seni žmonės pasakoja, kad Tado Kosciuškos sukilimo metu, 1794 m., jame buvusi įrengta lietuvių ir lenkų kareivių mokykla. Kalno viršūnėje buvęs aukštas bokštas, iš kurio sukilėliai dieną ir naktį sekę rusų judėjimą. Rusai negalėję bokšto pastebėti, nes greta stovėjusi jį gerai dengianti pušis. Mūsiškiai, pralaimėję mūšį, šiame kalne užkasę 9 statinaites aukso – savo iždą. Kadangi kalnas labai didelis, tai niekas negalėjo užeiti tos vietos, kur buvo įkasti pinigai. Naktį ant to kalno atlekiančios įvairios šmėklos, kurios gainioja, gąsdina atėjusiuosius pinigų ieškoti. Vieną naktį lobių ieškotojai išgirsta lyg atlekiant milžinišką paukštį, kitą – medžių viršūnėmis, lyg vilkai staugdami, bėga žvėrys. Kitas padavimas liudija čia buvus pilį, kurią valdęs Pokštas. Kartą tą pilį užpuolę priešai, kurie išžudę pilies gynėjus ir jų vadą Pokštą.

Nuo Pūkštės kalno keliaujant toliau link Barstyčių, prie pat jų ir Barstytalių kaimas, kuriame prie to paties pavadinimo pelkės pastatytas 5 metrų aukščio apžvalgos bokštas (koordinatės 367191, 6225921 (LKS) arba 21.862579, 56.148593 (WGS)).

Barstytalių pelkė – viena iš didžiausių pelkių Žemaitijos nacionaliniame parke. Jos plotas – apie 35 ha. Pelkę supa Barstyčių miškas. Vandens, pelkinės augmenijos, įsiterpusių sausumos salelių mozaikoje prieglobstį randa aibė gyvūnų ir augalų.

Pelkėje stebiu baltąjį garnį ir gulbių giesmininkių porą, kurie man dviračiu priartėjus, nuskrenda į tolimiausią pelkės pakraštį, kuriame jaučiasi saugesni. Žemaitijos nacionalinis parkas – gulbių giesmininkių apsaugai svarbi „Natura 2000“ teritorija. Skirtingai nuo nebylės, gulbė giesmininkė labai triukšminga. Balsas toli girdimas, primena trimitu išgaunamus garsus. Giesmininkė atskiriama ir iš snapo: jo pagrindas geltonas, galas (mažiau nei pusė snapo) – juodas, o nebylės snapas oranžinės ar raudonos spalvos su juodos spalvos dėme ir gumbu ties antsnapio pamatu. Iš apžvalgos bokšto mėginu paukščius fotografuoti, bet fotoaparato objektyvas per silpnas užfiksuoti šiuos įspūdingus paukščius.

Dviračiu nukeliauta apie 35 km, iš jų – 10 km asfaltu, likę 25 km – žvyrkelis. Visos kelionės metu akį traukė kalvotas ir miškingas kraštovaizdis, kurį paįvairino upeliai, didesnės ir mažesnės pelkės. Pakelėse – koplytėlės, kryžiai, koplytstulpiai…

Nubundantis pavasaris pilnas įvairiausių garsų ir spalvų, gyvybės. Keliaukime, stebėkime ir mėgaukimės visu tuo.

ŽNPD Lankytojų aptarnavimo sk. gidė Aušra Brazdeikytė