Mano namas – mano tvirtovė!

Laukuose ar miške akis dažnai užkliūna už mažiau ar daugiau sudėtingų statinių, medžiotojų pastatytų žvėrių tykojimui. Nuo paprasčiausių, iš keleto tiesiog miške surastų medgalių sukaltų ir atremtų į medį lipynių, iki neretai ant kelių metrų aukščio „kojų“ užkeltų gan įmantrių namukų – pagrįstai vadinamų bokšteliais. Pastarieji neretai gaminami iš šiuolaikiškų statybinių medžiagų, sandariai apkalant stogą bei sienas, juose įmontuojant atsidarinėjančius (kartais net su stiklo paketu!) langus. Šie statiniai nevienodi, kaip ir juos surentusiųjų išmonė, „kišenės storis“, netgi medžioklės esmės pajautimas. Kartais medžiotojų išmonė priverčia šyptelėti, kaip ir „atsipalaidavimo būnant gamtoje“ supratimas, savo „sėdimąją dalį“ užkėlus į ant keletą metrų įtaisytos automobilio sėdynės su besireguliuojančiu atlošu.

Vis dėlto, viskas toli gražu vien komfortu ir/ar dizainu nesibaigia – tykojimo bokšteliai (į šią sąvoką įtraukiu ir minėtas lipynes) statomi atsižvelgiant į keletą sąlygų, būtinų siekiant sumedžioti žvėrį. Svarbiausia sąlyga – saugumas. Tiek paties medžiotojo, tiek ir kitų, toli esančių (gyvenančių) žmonių. Juk nuo aukščio, kuriame sėdi medžiotojas (1 pav.), tiesiogiai priklauso šūvio kampas bei lekiančios kulkos skriejimo trajektorija bei atstumas.

Antra sąlyga – vietos parinkimas žvėrių koncentracijos atžvilgiu. Bokšteliai statomi ten, kur išlenda pasimaitinti žvėrys, ar jie tiesiog migruoja. Todėl, pasirenkant statomam bokšteliui vietą, svarbu ne tik žinoti šias vietas, bet ir numatyti vyraujančią vėjo kryptį – žvėris dažnai net neišlenda arba sprunka vos užuodęs vienintelį gūsį, atnešusį žmogaus kvapą. Taip pat atsižvelgiama ir į kaimyninių bokštelių išdėstymą, nes nėra prasmės vieno žvėries tykoti dviems, greta sėdintiems medžiotojams. Ir galiausia – komforto sąlyga. Jei stebint vasaros saulėlydį ar saulėtekį tykoti žvėries daug egzotiškiau yra atviroje lipynėje, tai uždaras (2 pav.), sandarus bokštelis yra tikras išsigelbėjimas lietingą rudenį pučiant žvarbiam vėjui, ar žiemą, šalčiui spustelėjus keliolika ar daugiau laipsnių. Juk žvėries tykojimas kartais trunka tris, keturias, ar net dvigubai daugiau valandų.

Svarbu ir aukštis – labai aukštai sėdinčio tykotojo nepasiekia įkyrūs, spiečiais puolantys uodai. Kita vertus, nėra labai malonu, o kartais net ir pavojinga „linguoti“ pučiant labai stipriam vėjui. Todėl tykojimo bokšteliai yra statomi viską gerai apsvarsčius ir „devynis kartus pamatavus“, priešingu atveju tenka pasikliauti tiesiog vien sėkme. Nors medžioklėje būna įvairiai – kartais, sudėtingomis sąlygomis sumedžiojus (arba – atvirkščiai) žvėrį, atrodo, jog šis faktorius ir buvo lemtingas!

LAMMC Miškų institutas

Rytis Zizas