Kultūros paveldas

Žemaitijos nacionaliniame parke yra šie kultūriniai draustiniai: Gegrėnų archeologinis draustinis, Godelių etnokultūrinis draustinis ir 2 urbanistiniai draustiniai – Platelių ir Žemaičių Kalvarijos. Bendras kultūrinių draustinių plotas – 327 ha, t.y. 1,5 % visos nacionalinio parko teritorijos.

Informacija ruošiama.

Informacija ruošiama.

Informacija ruošiama.

Seniau gyventas žmonių vietas mena Gegrėnų ir Šarnelės senovės gyvenvietės, Platelių dvarvietė, dar vadinama Dvaro kalva arba Šventorkalniu. Platelių dvarvietę 1986-1988, 1996,1997 m. tyrinėjo prof. Vl.Žulkus. Šarnelės senovės gyvenvietę 1965 m. tyrinėjo V.Valatka, 1973 m. – dr. R.Rimantienė,1981-1982 m. prof. A.Butrimas. Gegrėnų senovės gyvenvietė netyrinėta.

Vėlyvojo neolito Šarnelės senovės gyvenvietė yra ant buvusio Ertenio ežero kranto, kairiajame Varduvos upės krante, 2,4 km į pietvakarius nuo Šarnelės piliakalnio. Pirmieji atsitiktiniai radiniai iš Šarnelės į Žemaičių muziejų ,,Alka” pateko dar 1940 m., mokytojui Brunzai atnešus į muziejų kaulinį durklą iš perskelto kaulo gludintu smaigaliu. 1965 m. į Telšių muziejų kreipėsi kraštotyrininkas šarneliškis K.Bružas ir pranešė apie keletą kaulo ir rago dirbinių, rastų Šarnelės kaime. Archeologas V.Valatka Šarnelėje rado ir daugiau radinių iš kaulo ir rago žemėse, išmestose iš Varduvos upės, gilinant jos vagą. Tyrimų metu kultūrinis sluoksnis aptiktas įvairiuose gyliuose: šiaurinėje dalyje – 50-60 cm, pietinėje – iki 170 cm. Rasta per 400 stulpaviečių, židinių, kurie sudarė antžeminių pastatų kontūrus. Radiniai įvairūs: titnaginiai ir kauliniai strėlių antgaliai, plūdės, žeberklai, tinklų pasvarai, moliniai verpstukai, gyvatgalio kaplio fragmentas, virvelinės keramikos puodų fragmentai.

Šarnelės senovės gyvenvietė yra vienas iš ankstyviausių virvelinės keramikos kultūros paminklų Lietuvoje.


Platelių dvarvietė,vad. Dvaro kalva, Šventorkalniu

Senoji Platelių dvaro sodyba aprašyta 1585 m. inventoriuje. Einant iš Platelių miestelio į dvarą, kairėje – medinis gyvenamasis namas, šalia yra buvęs ir antras, mažesnis gyvenamasis pastatas, taip pat medinis ir be pamatų. Dvaro būta nemažo, kadangi inventoriuje, be aprašytų gyvenamųjų pastatų, taip pat yra buvę trys svirnai, virtuvė su sandėliuku, žirgynas. Žemėje buvo iškastas vyno rūsys. Netgi vartai turėjo stogą ir vieną nedidelę patalpą. Kitoje vietoje buvo dvarui priklausę du tvartai, prie ežero stovėjo pirtis. Nors pastatų nemažai, tačiau didesnioji jų dalis „nuplyšusiais stogais“, jų inventorius senas. Dvaro kiemas buvo aptvertas kartimis. Priešais dvarą kitoje kalvoje buvusi medinė bažnyčia, tuo metu jau visai supuvusi ir apgriuvusi klebonija.

Archeologinių tyrimų metu nustatyta, kad Platelių senasis dvaras buvo įsikūręs Šventorkalnio kalvoje, o ant Apvaliosios, arba Dvaro, kalvos stovėjo bažnyčia. Šventorkalnio pusiasalis nuo seno buvo ariamas, todėl archeologai neaptiko nesuardytų kultūrinių sluoksnių. Daug koklių, stalo ir virtuvės keramikos, stiklinių indų fragmentų rodo, kad Šventorkalnio kalvoje XVI – XVII a. yra stovėję dvaro pastatai.

Senasis kultūros paveldas – piliakalniai – yra ankstyvosios beraštės istorijos šaltiniai, savitas mūsų krašto kuršių ir žemaičių genčių palikimas. Tai – kalvos ir krantų iškyšuliai su šlaitais, kuriuose stovėjo medinės pilys. Jos sunyko, jų vietos – piliakalniai – liko.

Žemaitijos nacionaliniame parke yra trylika piliakalnių: Jazdauskiškių (Girkontės) (I tūkst.), du Gegrėnų (I tūkst.–XIII a.), Grigaičių (II tūkst. pr.), Mikytų (I tūkst.–XIII a.), trys Pūčkorių (I tūkst.–II tūkst. pr.), Užpelkių (I tūkst.), Žernių (I tūkst.), Žemaičių Kalvarijos (Gardų) (I tūkst.–XIII a.), Šarnelės su gyvenviete (I tūkst.–XIII a.) ir Medsėdžių su priešpiliu (I tūkst. prieš Kr.–II tūkst. po Kr. pr.).

Medsėdžių piliakalnis neseniai įtrauktas į piliakalnių sąrašus. Prieš kelerius metus jį atrado Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos vyriausiasis specialistas Saulius Sidabras.

Stirbaičių piliakalnis (I tūkst.) apie 1970 metus sunaikintas – nukastas, likęs karjeras vėliau rekultivuotas.

Labiausiai žmonėms matomas ir žinomas nedidelis Užpelkių piliakalnis, prie kurio yra kelių į Dovainius, Platelius ir Alsėdžius kryžkelė (tiesiant asfaltuotą kelią dalis piliakalnio nukasta).

Užpelkių piliakalnis. S. Sidabro n.

Kitas piliakalnis – Žemaičių Kalvarijos – svarbus ir unikalus ne tik archeologine, istorine, bet ir sakraline verte. Ant Žemaičių Kalvarijos (Gardų), dar vadinamo Šv. Jono, kalno XVII amžiaus 4-ajame dešimtmetyje pastatytos dvi Kristaus kančios kelio koplyčios.

Gardų piliakalnis su koplyčiomis, S. Sidabro nuotr.

Įdomų archeologinį kompleksą sudaro du Gegrėnų piliakalniai, du kapinynai ir senovės gyvenvietė. Čia prieš kelerius metus įrengtas 1,6 km pažintinis pėsčiųjų Gegrėnų piliakalnių takas.

Gegrėnų piliakalnis, S. Vyšniausko n.

Piliakalniai mažai tyrinėti. 1986 m. prof. dr. V. Žulkus tyrinėjo Grigaičių piliakalnį, kituose atlikti tik žvalgomieji arba nedideli tyrimai.

Kažkada piliakalniai mūsų protėvius saugojo nuo priešų, o dabar šie kalnai ir kalneliai, apipinti legendomis, yra neatsiejamas kraštovaizdžio akcentas, Lietuvos pasididžiavimas, stiprybės šaknys.

Šarnelės kaime, iš Žemaičių Kalvarijos važiuojant į Barstyčius, kairėje kelio pusėje ties penktuoju kilometru yra piliakalnis. Jis apaugęs lapuočiais medžiais. Piliakalnio aukštis 15-16 m. Šarnelės piliakalnis – pailgos formos. Šiaurės ir rytų pusėje jį supa pievos, išraižytos upeliais, tekančiais iš pelkių ir durpynų. Iki imelioracijos pieva buvo labai šlapia ir sunkiai pereinama.

Apie piliakalnį yra užrašyta įvairių padavimų ir pasakojimų. Pasakojama, kad iš rytų pusės kalne buvusi 0,5 m. skersmens skylė (ola). Kai seniau ten ganydavo kiaules, jos įlįsdavo į tą olą ir po kelių dienų išlįsdavo. Kartais ant knyslių vielos išsinešdavo sudūlijusių drabužių liekanų. Iš tos skylės eidavo puvėsių tvaikas. Šuns ar katės niekaip negalėdavo į tą olą įstumti, o žmonės bijojo lįsti. Bernai sakydavo tik tada lįsią, jei reikėsią į karą eiti, bet iki karo skylė sumažėjusi.

Apie tą skylę kalba daug pagyvenusių žmonių.

Ant piliakalnio viršaus yra duobė. Žmonės pasakoja, kad ten buvęs šulinys – įėjimas į požemius. Į tą skylę įleisdavę ant pavadžio pririštą akmenį. Jis ilgai skambėdavęs, lyg į akmenį, lyg į cementą atsimušdamas.

Mačernienė per Visus šventus ganiusi gyvulius ir mačiusi mažą karstelį, perjuostą mėlynu kaspinu, ir iš šalių degančias keturias žvakes. Nubėgusi namo atsivesti vaikų, bet grįžę jau nieko nebematę.

Rozalija Švelnytė, su teta važiuodama į Žemaičių Kalvariją, mačiusi degant ugnį. Kitas matęs aukštą panelę, kuri priėjusi prie duobės ir pranykusi.

Žiemos metu pro šalį ėjęs Dominykas Jonauskas. Jį užpuolęs miglos stulpas, pakilęs nuo duobės. Jonauskas grūmęsis su juo, bet stulpo įveikti niekaip negalėjęs. Rytą ėjęs į tą pačią vietą pasižiūrėti, bet rado tik labai daug savo pėdų, – matyt, daug sukiojosi vietoje. Kitų pėdų nebuvo. Iš to sirgo du mėnesius.

(J.Mickevičius)

Alkos kalnus reikia laikyti būdingiausiomis kuršių ir žemaičių šventvietėmis, kurios gyvavo I tūkst. viduryje – II tūkst. pradžioje.

Šventuosius kalnus įprasta vadinti bendriniu alkakalnių pavadinimu. Šie paminklai yra įvairios formos ir dydžio, tačiau retai didesnio kaip 50-60х100 m. ploto. Aikštelė viršuje paprastai neišsiskiria. Dalis šventų kalnų aukšti, neretai apylinkėse vyraujančios aukštumos, kiti – nedidelės kalvos. Paprastai netoliese jų telkšo pelkės, tyvuliuoja ežerai, teka upės ar trykšta šaltiniai. Jų įvairovę lemia ne žmogaus veiklos pobūdis, o gamtinės ar mitinės-religinės realijos. Todėl alkakalnių grupės išsiskiria tik analizuojant jų geografinę padėtį, pavadinimus ir pasakojamąją tautosaką.

Žemaitijos nacionaliniame parke yra šeši paslaptingi medžių tankmėje pasislėpę Mikytų, Gudalių, Gilaičių, Vilkų, Visvainių ir Padegimės alkakalniai.

Šiaurinėje Parko dalyje, 5 km nuo Barstyčių, 200 m į pietryčius nuo kelio Barstyčiai – Salantai ir 210 m į šiaurę nuo kelio Mikytai –Pūčkoriai, vadinamajame Eglyno miške, yra Alkos kalnas. Iš visų pusių kalną supa miškai, tik šiauriniu savo šlaitu kalnas nusileidžia į Didžiąją ir Mažąją Alkos pelkes. Tame pačiame, šiauriniame, kalno šlaite yra milžiniškas 4 m aukščio akmuo su įminta „velnio pėda“. Kalno viršuje yra ir daugiau didelių akmenų, taip pat keletas duobių, iškastų lobių ieškotojų. Padavimai pasakoja, jog gilioje senovėje čia gyvenęs žemaičių valdovas Mikyta. Jis turėjęs daug narsios kariuomenės, kuri gyvenusi jo dvare.Bet kartą priešininkai įsiveržę į jo dvarą, nugalėję jo kariuomenę ir išgriovę jo rūmus, kurių vietoje dabar stovi šitas kalnas…Kitas padavimas mini, kad, prancūzų kareiviams 1812 m. begyvenant Mikytų kaime, vienas kareivis parsinešdavęs iš Alkos kalno druskos. (papasakojo A.Malakauskis iš Mikytų).

Kalno rytiniame šlaite yra apie 2 m skersmens piltuvo formos duobė, vadinama Maldos šuliniu. A.Šleinius, g. 1896 m. Mikytų km., teigė čia buvus apeiginę duobę, kur degindavę apiplautus mirusiuosius. Minėtoje duobėje yra akmenų – gal buvusio aukuro liekanos… Pagal ankstesnius žmonių pasakojimus, ta duobė – Maldų šulinys, kur žmonės dėdavę visokias gėrybes dievų garbei. Ir padavimai pasakoja, jog ant šio kalno buvusi dievams maldykla, kurią žemė prarijusi; kiti dar prideda: kalno šiaurvakarių papėdėje, šalia Didžiosios Alkos pelkės, vaidilutės laikiusios savo surinktų medžių atsargas laužui, degusiam Saulei, kuri buvusi didelė dievybė.

Kaip ten buvę nebuvę, o vietos žmonės „prieš lietų arba šiaip nepagadnas dienas mato, kaip iš kalno per eglių viršūnes pradeda veržtis skysti garai“.

Akmenys su pėdomis yra mitologinio pobūdžio paminklai, susiję su senojo tikėjimo apeigomis. Žemaitijos nacionaliniame parke yra du tokie: Mačiūkių, vad. Laumės akmeniu ir Mikytų (Mikytų alkakalnio šiauriniame šlaite) , vad. Velnio akmeniu.

Padavimai apie Laumės akmenį pasakoja apie Laumę, bėgusią su savo dukterimis per akmenį ir jame įmynusią pėdas.

Archeologas V.Vaitkevičius surinko daug padavimų apie Velnio akmenį: senovėje esą ant akmens buvo deginamos aukos, kad pėdą iškalę švedai, kurie gyveno ant kalno. Pasakojama, kad Velnias bėgęs ir įmynęs akmenyje pėdą arba kad tai esanti arklio pėda ir ,,padkava”; Velnias akmenį nešęs ant bažnyčios, pats atsirėmęs į akmenį ir palikęs pėdos atspaudą; Velnias ritinęs akmenį, norėjęs sugriauti ant kalno stovėjusią bažnyčią. Jis užritinęs akmenį, sugriovęs bažnyčią, ir tas akmuo nuriedėjęs tolėliau nuo kalno. Dar vienas pasakojimas apie tai, kad velnias, tupėdamas ant akmens, paliko pėdą. Ir dabar šventą dieną per sumą vienam atėjus galima ant akmens pamatyti tupintį velnią. Reikia tik vienam eiti ir apie tai niekam nesakyti. Pasakoja, kad žmonės, bijodami važiuoti pro Alkos kalną, paprašė kunigo švęstu vandeniu kalną pašventint; jis ir į akmens duobelę to vandens pripylė. Nuo to laiko velnias atsižadėjo akmens. Kiti pasakoja, kad ant kalno buvo šventovė, o atkalnėje gulėjo akmuo. Kartą į šventovę įsimetęs velnias, o kai šventikai velnią vijo, tas bėgdamas akmenyje ir įmynė pėdą.

Informacija ruošiama.

Informacija ruošiama.

Informacija ruošiama.

Informacija ruošiama.

Informacija ruošiama.

Platelių senovės tiltasPlatelių senovės tiltas

Mokslininkų dėmesį patraukusieji poliai – liekanos seno tilto, jungusio Pilies salą su vakarine ežero pakrante – pusiasaliu, vadinamu Šventorkalniu. XX a. septinto dešimtmečio pradžioje patvenkus Babrungą, visos tilto liekanos atsidūrė po vandeniu. Kai ežero paviršius lygus, kai kurių polių viršūnės matosi iš valties. Dabar ežero gylis šioje vietoje siekia 13 m. Tyrimų metu nustatyta, kad apie pora šimtų ąžuolinių polių yra išsidėstę apie 280 m ruože rytų-vakarų kryptimi (tilto ilgis) ir 10-12 m šiaurės-pietų kryptimi (tilto plotis). Vieni poliai stovi statmeni, kiti – pasvirę, o kai kurie yra visiškai nugriuvę ir guli ant dugno. Beveik visi jie aptašyti, stačiakampiai. Įdomu tai, kad šerdis yra polių krašte, o tai reiškia, kad iš vieno medžio kamieno padarydavo keletą polių. Ant dugno guli nemažai įvairių smulkesnių tilto detalių.

Šiuo metu senojo tilto polių matavimai yra baigti. Ištyrus medienos pavyzdžius, paaiškėjo, kad tiltas buvo pastatytas XVI a. pradžioje, o XVII a. viduryje perstatytas arba remontuotas.

Šiek tiek į šiaurę nuo tilto liekanų, ties Šventorkalnio pakrante, buvo aptikta kita nedidelė polių sankaupa. Čia galėjo būti sena prieplaukėlė. Panašios nedidelės prieplaukėlės liekanos (taip pat polių sankaupa) aptikta šiaurinėje Pilies salos pusėje 4-5 m gylyje.

Negausūs radiniai aptikti tarp tilto polių: molinių indų bei koklių šukės, plytos, pypkės galvutė, gyvulių kaulai, keletas patrankų sviedinių, pagamintų iš nugludintų akmenų, irklas, pora peiliukų, galąstuvas, akmeninio kaplio nuolauža, peikena , rogės. Platelių ežere rasti ir trys luotai. Du luotai rasti netoli tilto liekanų, vienas – netoli Šventorkalnio prieplaukėlės. Pirmasis apie 3,6 m ilgio luotas buvo ištrauktas 1987 m. Pagal jame rastą peiliuką luotas datuojamas XVI a. antra puse arba XVII a. Luotas konservuotas Klaipėdos Jūrų muziejuje ir yra laivybos istorijos ekspozicijoje. 2002 m. ištrauktas antrasis luotas; konservuojamas Plateliuose. Trečiasis luotas (XVI a.) buvo iškeltas, tačiau nekonservuotas, todėl suiro. (pagal K.Perminą)

Platelių piliavietė, vad. Pilies sala

Pilies saloje laikas užkonservavo istoriją nuo seniausių laikų – geologinės, istorinės žinios, liaudies atmintyje išlikusios legendos, taip pat archeologinių ekspedicijų metu saloje surinkta medžiaga leidžia pajusti, sužinoti, kas čia vyko nuo akmens amžiaus iki pat šių laikų.

Archeologinių ekspedicijų metu saloje ir šalia jos rasti akmens amžiaus radiniai: kaplių nuolaužos, apdirbto titnago skeltė, akmeninis kirvukas, – rodo, kad žmonių čia gyventa jau neolito laikotarpiu (IV-II tūkstantmečiai prieš mūsų erą). Deja, tiksliai nėra žinoma, kas pastatė pirmąją pilį saloje. Tai galėjo būti skandinavai, gal vietiniai gyventojai – kuršiai. Tačiau pačioje saloje kol kas nei skandinaviškų, nei kuršiškų dirbinių nėra aptikta. Beveik nieko nėra žinoma ir apie tai, kas buvo salos „šeimininkas“ kovų su ordinais laikotarpiu (XIII-XV a.). Yra duomenų, kad šiuo laikotarpiu Platelių apylinkės labai ištuštėjo, taigi „šeimininko“ galėjo ir visai nebūti.

Po Žalgirio mūšio pergalės pradėjo atsigauti ir Žemaitija, kuri buvo vienas svarbiausių kryžiuočių ir kalavijuočių taikinių. Nuo XV a. II dešimtmečio Platelių savininkais ir valdytojais tapo Kęsgailų giminė, kuri 1532 m. Platelius testamentu paliko Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui. Žinant šiuos faktus, kyla mažai abejonių, kad XVI a. pilis, kurios pėdsakų daugiausiai randama saloje ir šalia jos, buvo pastatyta Kęsgailų iniciatyva. Pilis saloje yra pavaizduota 1526 m., 1539 m., 1585 m. žemėlapiuose . 1534 m. Platelių valsčius buvo perduotas Žygimanto Augusto motinai Bonai Sforcai, kuri pilį valdė dvejus metus. Vėliau pilis tapo valstybės (karaliaus) nuosavybe. Pilis trumpai aprašyta 1585 m. inventoriuje. Sprendžiant pagal šį inventorių, pilis jau sunykusi: rašoma, jog ji medinė, bet jau be stogo, sienos ir bokštai išvirtę ir supuvę, pilis nebetinkama naudojimui.

Šiaurinėje salos dalyje, aukščiausioje salos vietoje, dar ir šiandien žemės paviršiuje riogso keletas stambokų akmenų, išlikę pylimų pėdsakai. Vykdytų archeologinių kasinėjimų metu nustatyta, jog šioje vietoje galėjo stovėti pagrindinis dvaro pastatas, kuris greičiausiai buvo mūrinis – tai rodo atkastos grindinio liekanos, pastatų pamatai. Negausūs radiniai – plytgaliai, kelios geležinės vinys, koklio nuolauža, žiestų puodų šukės, peiliuko fragmentas – rodo, jog pilyje gyventa neilgą laiką.

Salos rytinėje pusėje yra nemaža pelkė, dabar apaugusi krūmais. Seniau čia yra buvęs tvenkinys-vandens saugykla. Šis tvenkinys susisiekdavo su ežeru ir pilies gyventojams nebūtų reikėję sukti sau galvos dėl vandens net tuo atveju, jei priešas būtų apsupęs visą salą ir tokiu būdu atkirtęs priėjimą prie ežero vandens. Apie šį tvenkinį yra sukurta padavimų – esą jis buvęs išmūrytas, labai gilus ir jame buvo laikomos žuvys.

Ne mažiau įdomi ir pietinė salos dalis, kurioje taip pat rasta plytgalių, grindinio fragmentas. Prof. V. Žulkaus nuomone, čia galėjo stovėti pati seniausia salos pilis.

Negausūs šaltiniai rodo pilį saloje neabejotinai stovėjus XVI a. Šiuo laikotarpiu vyko intensyviausias gyvenimas saloje – tą patvirtina ir tilto liekanų datavimas (XVI a.). Vėliau ji neteko savo reikšmės, pradėjo griūti ir nykti. Yra žinoma, kad vietiniai gyventojai plaukdavo į salą parsigabenti savo reikmėms pilies plytų.

(pagal K.Perminą)

Nematerialusis kultūros paveldas – tai ilgainiui nusistovėjusi veikla, vaizdai, išraiškos formos, žinios, įgūdžiai, taip pat su jais susijusios priemonės, objektai, žmogaus veiklos produktai ir su jais susijusios kultūros erdvės, kurias bendruomenės, grupės ir kai kuriais atvejais pavieniai žmonės pripažįsta savo kultūros paveldo dalimi. Šį nematerialųjį kultūros paveldą, perduodamą iš kartos į kartą, bendruomenės ir grupės nuolat atkuria, reaguodamos į savo aplinką, į sąveiką su gamta ir savo istorija, ir jis joms teikia tapatybės ir tęstinumo pojūtį. Nematerialusis kultūros paveldas reiškiasi žodinės kūrybos tradicijose ir išraiškos formose, papročiuose, apeigose ir šventiniuose renginiuose, tradiciniuose amatuose ir kt.

Žemaitijos nacionaliniame parke gyvena žemaičiai išsaugoję savo tarmę (šiaurės žemaičių patarmė), charakterio ypatumus, papročius, tradicines šventes (Jonines, Užgavėnes), kai kuriuos tradicinius amatus (kryždirbystė, kalvystė, dailidės amatas, žemaičių valgių gamyba ir kt.). Iš protėvių sukauptus tautosakos lobius, dainas, žaidimus ir šokius puoselėja ŽNP folkloro ansamblis ,,Platelē”. Žemaitijos nacionalinis parkas turi senovinio sporto žaidimo – ripkos komandą.

 

Skaitykite daugiau:

 

Informacija ruošiama.

Informacija ruošiama.

Informacija ruošiama.

Informacija ruošiama.

Informacija ruošiama.

Informacija ruošiama.

Informacija ruošiama.

Informacija ruošiama.

Informacija ruošiama.

Informacija ruošiama.

Plateliai XX a. pr. J. Perkovskio n. Telšių „Alkos“ muz. nuosavybė

 

Žuodīns

Žemaitėškā-Lietovėškā

Abraks-Riekė

Akšėn šėn-Ateik čia

Apara-Virvė

Blezdinga-Kregždutė

Briekšt-Temsta

Cīrolis-Vyturys

Čīditėis-Šaipytis

Čiokors-Kraigas

Dėkts-Stiprus

Godė-Galąstuvas

Gruobā-Žarnos

Iškada-Žala, gaila

Keravuotė-Saugoti

Kernuotė-Gadinti

Koisis-Uodas

Kriokē-Ramentai

Kriopis-Rupūžė

Kriuoktė-Verkti

Kuolītė-Girti

Kuošaliena-Šaltiena

Košietė-Judėti

Košintė-Liesti

Kūlis-Akmuo

Loits-Gabalas

Ledžingas-Pačiūžos

Lēpšė-Pėda

Mėntoris-Grūstuvas

Musiet-Tikriausiai, turbūt

Nuotrīnės-Dilgėlės

Pačiomieru -Kaip tik

Perštekė-Žeberklas

Pīlė-Antis

Poksis-Pjūkliukas

Potra-Sriuba

Ratavuotė-Gelbėti

Rėndelis-Puodas

Rokoutėis-Kalbėti

Slinks-Tingus

Staibis-Blauzda

Suoda-Kaimas

Šieps-Spinta

Šmuots-Daug

Tekėnis-Ratas

Truopītė-Taikyti

Truopnos-Patikimas

Vašuoklē-Raudonieji serbentai

Vēdo-Mudu

Vuožuotė-Galvoti

Zgrebnos-Patogus

Žīgioutėis-Šerti gyvulius

Žiogspėras-Medžio pjuvenos

Daugiau informacijos

Kad aš augau, – bova tuoks Lokauskis senielis. Kad ons mėrė, toriejė šimta pėnkiuolėka metu. No ėr ons mums vākams bikon lioub papasakuos, kas anuo augėmė…

No ėr ons sakė: Plateliu ežers parejės īra, ėr ons apėnt ėšēs. Priēs laiks kumet, kad ons apėnt ėšēs.

Vuo a būs tēp, a nebūs, – kāp aš gėrdiejau, tēp ėr aš sakau.

…No pasakuojė senėjē žmuonis, ka: ežers mūsa ī parejės. Ėš kor; – nieks nežėna. Bova, saka, lonkas, pėivas, kalvas, daubas, kalnā…

No ka mes – ė so luodė važioujem: ī kalnā, daubas! Pri Pėlėis Nalėjė vadėnama ī, – ī tėn badognė: dėdėliausė gėlībė ī tuo ežera!.. Tēp ėr ī tėn: daubas, kalnā. Ka veizi. No, rasint tēp ė bova. Bet babūnelė tēp pasakuojė!.. Kor dabar Plateliu ežers ī, tėn, babūnelė pasakuotė lioub, – ka tėn bova pėivas… daubas… kalnā vėsuokėi…

No ė prasėdiejė. No ėr ožejė tuoks debesės – ė šliuokštė, ė šliuokštė padebesie – šliuokštė tris dėinas ė šliuokštė… Bova padebesie – bova – pasėkabėnės. Ūžė, šnimpštė vėsēp… Tīvaliava tīvaliava tas debesės tuoks dėdelis. Ni saulės nebmatītė babova. Kor ons ēs, kor ons nušniuokš?

Kuoki tėn sena muotrėška pradiejosi dainioutė:

Oi platos platos

Plateliu ežerielis…

Ont tuos dainės, saka, anā – žiūūūūst tas debesės ė nusėlēdės i tas lonkas – ondou.

No ė palėka – toukart nedėdelis ežerielis tebova dar.

Vuo dabar jau īr ežers dėdelis – mona augėmė, mona bovėmė…

No tēp ė sakė: ka tas ežers – ons parejės īr – ons tories ėr ėšētė apėnt, ons če neprabūs ons sava laika.

Knyga „Plateliškė Stanislava Šoblinskaitė (pasakojimai ir dainos)“. Knygą sudarė Stanislava Stripinienė, redagavo Genovaitė Matevičiūtė. Išleido spaustuvė „Spaudos lankas“, 2014, p.138.

Ežers kad ožšal, ne kuožna meta tier tuoks kaukėms anuo. No. Vuo kėta meta kad ons a spruogėnie, a kon ons dėrb, – tuokio ūžesio – kauk tas ežers! No ė žmuonis lioub sakīs, ka: jau ši meta rīs ežers bikon! Nuskės jau bikas.

No vuo ka tėi tatā rėbuokā skėnda, – ta ton meta dėdelē kaukė tas ežers! No paskiau ėr ėšskėnda vėino karto a septīnė, a šešė tėi rėbuokā…

Jau anėi lioub žmuonis tėi senėijē spies: jau ši meta… No tēp lioub ė būs!

Ka kėta meta a rodėni aba kumet ons praded šaltė, – ė ni kuokė balsa nier. Vuo ka kėta meta: paukšt!!! Ruoduos, ka ons šauda. Tuokio kaukėmo. No ė žėnuok jau, ka jau bikas žūs tam ežerė.

Knyga „Plateliškė Stanislava Šoblinskaitė (pasakojimai ir dainos)“. Knygą sudarė Stanislava Stripinienė, redagavo Genovaitė Matevičiūtė. Išleido spaustuvė „Spaudos lankas“, 2014, p.139.

No – ežers… ežers… Ežers ī priaugts.

No ėr ons dėdelē… ka kuoki meta ons nuor dėdelē aukūm. Rodėni, plinkšalās, ka praded spruogėnietė: a-ūūūū! – tas balsos: a-ūūūū!

No jau ė žmuonis ė praded sakītė: jau ši meta rīs ežers, jau žmuogo rīs!

No ė tēp ė priēt.

Praded rodėni kauktė… Tujau priejė Česnauskielis nuskėnda… Tujau rėbuokā septīnė. Paplatelie žvejuojė…

Vakara sosėtaisė važioutė nomėi. Vuo nepaveiziejė, ka ta prasriova īra. Neožšalosi. Pruotarša. Dabar saka – pruotarša, mes sakiem – prasriova. No va. Anėi važiava nomėi. Vuo Kėkėls vėn lioub ežera ton apims nu grapa. Žvejuotė.

Vakara jau anėi važiava – so darbėninkās, so… – nomėi. Vuo nepaveiziejė, ka anėi jau ivažiou i ton prasriova! Ėr ilūža. Ė nuskėnda septīnė žmuonis toukart! Va! Juonauskis, Kadīs, Daukšos, Sereckis… ai kāp?.. tuos nebatmėno… Jašmontalė, mergelė… Borba… No septīnė nuskėnda ož vėina vakara.

Ejiem veizietė. Dėina jau. Bova plinkšala, neapsnėgės leds tebova. Kol nuejiem – jog slīdībė!

No – ė pradiejė… pradiejė jau ėštrauktė. Ėštrauk – ėštrauk ton Juonauskūti! Ėškel ėš ondėns. Vėsė žmuonis – no kriuok, šauk, ė gana! Vėsė, – ne tik kuožnos sava, bet vėsė gailiejuos!

No. Vuo Sereckis…

No vuo dar pasakė, ka anėi… dietė ont leda. Nevežtėis nomėi. Ka atvažious esesuorios ėš Skouda. Vuo Skoudė esesuorios gīvena. Ka ons apveizietom… No va. No ė… – sodietė ont leda, nevežtė ni vėina: atvažious esesuorios apveizietė! Ėštrauk ėštrauk – jau Sereckis… Vuo Sereckiu tas sūnos bova parejės ton rodėni ėš kariuomėnės. – Ai ėškel ėškel, ėškel!.. Ėšiemė – ont leda padiejė! – tievs apkabėna: Pranielis! Mona Pranielis!.. Atsėvežės ė bova ragės, – ons i tas ragės – isėdiejė – ė palakėna nomėi.

Vuo kap Sereckis sava pasėvežė, tēp ė vėsė. Ė Borba i Beržuora, ė katrūm bova, – vėsė pasėvežė, neblaukė ni kuokė esesuoriaus. Ė neatvažiava!..

No ė dabar žmuonis ė šaukė:

– No vat vat! Šala vondėnie šala – ė dar padietė ont leda šals! Kāp tor tievs tuokė šėrdi torietė veizietė!

… Ta prasriova pas Pėli īra. Šuonė tēp. Nu Paplatelės kap pradedi ar ētė, a važioutė, – no ė tas tėn… no gėli ī! Ėr ons neožšal! Vuo dielkuo, – ka nė vėins nežėna tuo… Vėsor vėn tėn īra kiaurs. Nojė.

… Vuo tus skėndėnius tēp traukė: kalvie padėrba tuokius gelžius – so ketorēs nagās… ėlgās tuokēs – aukštās. Ilēda i vondėni – no ė vadžiuojė ton reteži pu ton… pu ton ėšvalka.

Knyga „Plateliškė Stanislava Šoblinskaitė (pasakojimai ir dainos)“. Knygą sudarė Stanislava Stripinienė, redagavo Genovaitė Matevičiūtė. Išleido spaustuvė „Spaudos lankas“, 2014, p.139-140.

Šėiries ī Pėktežeris vadėnams… Aplē Pėktežeri mona tievs pasakuojė. Vuo anam – anuo tievs pasakuojė.

Ka tėn aplē ton Pėktežeri lioub vuokītielis vėn šuokėnies. Ėr ons – je a bikas ejė pru šali, a bikon sakė: pripratė jau anėi bova anon!.. A tėn lioub bikon sakīs anam, ons kėta nieka nesakīs:

– Zourėkt! Zourėkt!

No panašos i žmuogīsta. Saka, so kapaliošelio apsėmuovės. Aplē Pėktežeri biegiuojė. Mona tievs ton pasakuojė. Vuo dabar aš nebžėnau.

… Vuo dieltuo Pėktežerio vadėnas, ka ons bova dėdelē gėls… Ka tėn ī tas ondou jouds, nematītė gala īra…

Ėr anėi nuoriejė ėštėrtė anuo ton gėloma, dogna rastė bikamė. Lėnūm špoulė solēda anėi, vuo gala neprigava! Ėr anon vadėn dabar Pėktežerio. Vuo dar tas vuokītielis šuokėnie tėn aplē anon.

… No ėr ī tėn: kelmīns, ė tėn veikē muotrėškas bėjė ougautė: nedėdelē teokvatėjės aplē ton Pėktežeri ētė tėn ė tūm ougu rinktė.

No vuo senėijē pasakuojė, ka tėn vuokītielis kap pėimėnielis tuoks vākščiuo… Ons ī – žmuonis mata anon! Ka ons tėn ī, ka ons vākščiuo…

Pradiejė paskiau sakītė anėi: mes veiziekem, ar ons nier velʼns?

Saka, velniūm īra nuosis nekiauras.

No ėr anėi ton… ton… ton vuokītieli, – a sogavė, a kāp pastebiejė, – ka tuos nuosis tėkrā anuo ī nekiauras.

Vuo kas ons bova, – nieks ni šėndėi nepasaka, kas ī bovės!

Knyga „Plateliškė Stanislava Šoblinskaitė (pasakojimai ir dainos)“. Knygą sudarė Stanislava Stripinienė, redagavo Genovaitė Matevičiūtė. Išleido spaustuvė „Spaudos lankas“, 2014, p.136-137.

Aš eso gėrdiejosi, ka ė Plateliu ežers šnekiejė. Aš pasėtaikiau tėn būtė, šėina griebiau. Saka, ton apversi šėina ė parēsi. Palėkau, most, kuokė valonda. Saka:

– Atēje laiks, nier žmuogaus! Atēje laiks, nier žmuogaus!

Tris kartus pasakė. Kad aš parsėgondau! Apsėžvalgiau, vo žmuogaus nikamė nier, nieka. O balsos īr, tuoks stuors, saka:

– Atēje valonda, nier žmuogaus!

Pasakotoja nenurodyta. Į magn. juostą įrašė Stanislava Stripinienė 1984 m., tekstą šifravo P.Krikščiūnas 1997 m. LTRF mg. 3137(33).

Kėta karta lioub graps doutė žvejuotė ežera on pose. Pajiemė vuokėtis žvejuotė. Vuokėtis īr vuokėtis, ons jau mondros. Ešsėtraukė karšium dėdelē daug. Tas jau vuokietis nuor so grapo on pose dalintėis. Graps pasakė:

– Palēsk vėsus karšius. Nevalno tėik žovėis, karšium poikium ėšnaikintė, negali.

Vuokėtis spuorėjuos spuorėjuos:

– Nelēdi?

– Nelēdo.

Ons sau ėšsėtraukė ėš kėšenės spīnalė, bortvėij bortvėij bortvėij vuokėškā, bortvėij bortvėij, ožsoka ton spyna, oždarė, švėlpt i ežera:

– Nebmatīsėt karšium!

Ėr oždarė, ėr negausi karšium.

Pasekė Kazimieras Sereckis, Jono, gyv. Paežerės Rūdaičių k. Užrašė V. Vaitkevičius 1996 m. Jaunimo Ramuvos kraštotyrinėje ekspedicijoje. LTR 6414(191).

Babunelė pasakuojė, ka tėkrā bova, ka mama tėn slūžėjosi pri kuokium gaspaduorium. Jau vakarās, saka, saulė osėlēs – paprūdie pradies skalbtė. Veizies – muotrėškas stuov ė skalb. No ė ton žėnuojė vėsė jau, ka laumės.

Pasekė Stanislava Šoblinskaitė, gyv. Plateliuose. Į magn. juostą įrašė Stanislava Stripinienė 1985 m., tekstą šifravo A. Lapinskas 1990 m., P. Krikščiūnas 1997 m. LTR 6000(86), LTRF mg.3128(37).

Pėlės bova medėnė. Ta tuo medėnie pėlie lioub dėrbtė ginklus, pūškas, kap senuovie vadėna, patrankas, medėnės dalis. Lioubou tas gelžėnės dalis atvežtė iš kor, vo tėn medėnės dalis dėrbtė tuo saluo. Vo meistros bovės, tam meistrou davė žemės tėn, kor Pūškuoriu kaims īr. Matā, pūškėninko ton meistra vadėna. Kap davė ton žemės tuoki dėdėli gabala, pagal ton pūškėninka varda palėka Pūškuorē jau.

Papasakojo Liudas Jakštas, 70 m., gyv. Mačiūkių k. Užrašė B. Kerbelytė 1974 m. Lietuvių kalbos ir literatūros instituto tautosakinėje ekspedicijoje. LTR 4649(106), LTRF mg.2436(12).

Tai jau visų žmonių – bendruomenės gyvenimas namuose. Žmogaus buvimas su vabalėliais ir paukščiais, su gyvatėmis ir gyvuliais. Tai žmogaus noras garantuoti darbų sėkmę, nugalėti ligas, išvengti nelaimių, įspėti ateitį. Tai kasdieninis bendravimas su gyvybe ugnyje ir vandenyje… Ir neįmanoma čia atskirti šios dienos kalbos nuo senų amžių aido. Tai, sakyčiau, ano meto žmonių pasaulėjauta. S. Šoblinskaitė kartais suabejoja jos teisingumu, kartais – tiki. Ramiai svarsto.

Vuo tetervėns saka pavasari:

– Pardouso kailėnius – pėrkso patė. Pardouso kailėnius – pėrkso patė.

Vuo rodėni saka:

– Pardouso patė – pėrkso kailėnius. Pardouso patė – pėrkso kailėnius.

Aplē vuolungė nieka nežėnau. „Gėid vuolungelė lėipas pašakelie“ – ta dainė… Vuo matiosi aš anuos… ni balsa nežėnau.

… Jog tēp žmuonis pasakuo, spie bikāp: ar ont paukštiu, a bikāp.

Jog saka, ka vuolungė lītaus praša. Vuo a tėkrā, a netėkrā – jau nežėnau.

… Nieks nematė, ka liektom so paukštēs – lakstīdama.

Vuo dielkuo slapstuos pu medius – no vuo ka tuo nežėnau: tuo ni tievielis, ni mama nier pasakuojė.

Vuo pelieda ana nu paukštiu bieg vėn, pu medius slapstuos.

… Ka gegožė ožspringst so mėižė varpo, – ton žėnau.

Ana īra Eruoda doktie. Jog ana vāka perietė negal!

Ėr anā pasakė paukštē, ka to jau sava omžiou vākūm netoriesi! No ėr ana bieg, lek, kol kėilė ton… kol praded dietė. Pri kėilės ana vėsumet prisėmet, ėr anā ėšper vākus.

Žėnau, ka sakė vėsė, ka īr Eruods karalios, – vuo kamė… kamė ons karaliava, kamė bova, – tuo nežėnau.

No jog kėta karta žmuonis netoriejė ni tūm radiju, ne tū nieka, – ė spiejė nu paukštiu.

Je varnas sokėlst ė lek i pėitus, ta žėnuok, ka būs pagada, saulė, šėlta.

Vuo ka lek i vakarus, ta žėnuok, ka būs jau lītos, jau nepagada.

Mediu galūnies īra, – je žėima – īra speigs, je vasara – ī šėlta, pagada.

Jog senėijē lioub sakīs: ka jau pu katra pastuogė blezdingelės taisuos… – no ė nikumet neardė, nedraskė! Lioub sakīs, ka tėi nomā laimingė ī. Vuo a tėkrā, a netėkrā?..

Vuo dielkuo neblėka tūm blezdingu?..

… Ontā – Blezdingienā… No vuo tēp žmuonis rokou, ka tėn statuos ė statuos, – kor če pri tuo Plateliu gala tuo. Ė saka: līgo blezdingas, saka, līgo Blezdingienūs.

Jog parokou tēp ė palėikt…

Je gondros vāka ėšmet, ta žėnuokėt, ka prastė metā būs. Kūdė metā toukart. Je vāka ėšmet.

Vuo ka kiauši teėšmet, – ta žėnuokėt, ka toukart būs gerė metā.

Senėijē tēp pasakuojė, – vuo kon, jog ėr aš nežėnau.

No bova dvarė…

Če netuolėi īr ė ta vėita matuoma!

Kliavs bova. Ė bova tamė kliavė gondrėnė. Ė tėn – ni vėina meta nepralēda, ka tėn gondros nebūtom, neperietom!

No. Ožsėmėslėjė ė grapalė: ka tėn būtom pas paluociu anā ta… – gondrėnė ton padėrbtė.

Padėrba. Ikielė. Vuo kėik anėi varga vėsēp!.. No, saka, ka rēk pėningūm idietė. Ė pėningūm diejė. Vėsakuo. Nebova pas paluocio! Nebova, ons neperiejė tėn, netopiejė.

Vuo pas kalvė tol bova, kol tas medis nuvėrta.

… Ė ta vėita… – nojė! Vuo jau kėik metu – vuo vėstėik – ka tėn kon dėrb: a šėina grieb, a bikon… Kor ēsem? Pu Gondrėnės! Kor dėrbsem? Pu Gondrėnė. Ė tebier ta vėita vadėnama dabar…

… Katrėi dėrba naujė gondrėnė, toriejė dietė pėningūm anam.

Mosint jau bova kuoks nuorintās līgo prižads. Ka jau, – ka ba pėningūm ons netopiejė ė neperiejė.

Nojė – jog īra… – ka vėštas praded gėiduotė. Ė žmuonis ton īr isėtėkėnė: jau vėšta gėid, – ė žėnuok, ka bikuoki nelaimė būs.

Ė paskiau žmuonis jau isėtėkėna: jau vėšta pragīda, – sogavėi tujau kramė čiaukt žemėn nukert! Ė tēp sakīs, ka vėsa nelaimė nukert šalėn.

No vuo ton mēsa sovalga… – jog ana ī svēka!

Ton galva nukėrta jog ė pametė!

… Lioub sakīs: ka jau vėšta gėid, ta žėnuok, ka jau būs bikuoki nelaimė žmuogou.

No ka mažė bovuom, vabalelius nežodiem. Petrieli dėdelē mīliejiem. Margs tuoks.

Atlieks. No – pasėlėps ont ronkas – ė sakīsem:

– Petrā, Petrā! Liek i dongu, – tava pati tor vākūm. Petrā, Petrā! Liek i dongu, – tava pati tor vākūm.

No ė praded sklēstė sparnelius – pūrst! – ons ė palek.

Nežodiem.

Senėijē lioub sakīs jog ė mažīsims tims ė dėdelims, ka: skrozdiū ton kokštieli negal anuo ardītė, negal draskītė, – vuo dieltuo, ka anuos ī dėdelės darbėninkės: pats sava ėšdraskīsi bikon!

Mosė, – a patėis ūkis pražūs, a sodegtė gal, a bikāp pražūtė, no ė…

No – kad ons slinks bova! Vėsė ejė pri keliūm tūm, vėsė taisė – kormis nejė. No ė pasakė anam: ka to par keli daugiau sava omžiou neėšēsi!

Ė dabar kormi jau je ėšvarė par keli – ta ons vėstėik tor padviestė.

Ton pasakuojė babūnelė.

Jog viežīs dieltuo nešas akmėni pasėjiemėis, ka ons Perkūna bėjė.

… No ar ons dauš, ar ons nedauš, bet priš perkūnėjė viežīs jau neš… – jog korin pamatā, tas tor. Nojė!

Priš perkūnėjė. No!

Vuo kāp – ar ons dauš, ar ons nedauš, – jog tuo nieks nier pamatės.

Varlės tēp korkė pavasari Ežeralie:

– Kuotrė! Kuotrė! Kuotrė!

Vuo kėta saka:

– Kuoks? Kuoks? Kuoks?

… Varlies nasrā toukart ožonk, ka mėižē ėšplauk: anuos nebėškork.

Aš ė matiosi eso, ka ropūžė karvė žind!

Aš mėlžau kėta karta dvara karvės. Ė tuokė Žalauselė toriejau. Mona eilie bova melžama. Vėins tas paps tuos mona Žalauselės īr ėlgiesnis ož vėsus! Ė pėina nier tamė.

Kėta dėina parvarė ont pakaitė – tuos abarės tebie dābar – parvarė ont pakaitė tas bondganis. Saka:

– Veiziek, Stasė, veiziek, – saka, – kas tava karvė melž!

Ė ta karvė paejė tėn sau brinkt i ton kertė ėr atsėstuojė. Vuo ropūžė pasėlėpa sau ont tūm kolkštėnūm karvės – ė sau ton karvė temp, ė melž ton tatā papa.

Bet paskiau grapalė neblēda tuos karvės… pardavė ton karvė žīdams, nebmėlžuom ni tuo pėina.

No grīnā aš pati sava akėmis matiau! Vuo ta karvelė līgo būtom pruota torėnti sau – nuejė i ton kertė ėr atsėstuojė! Vuo bondganis pamatė tujau, saka:

– Vuo, Stasė, veiziek kas tava karvė ėšmelž!

Jog kad ī gerā, anuos slonkiuo – pu lītaus, pu perkūnėjės ēt anuos, šliaužuo toukart.

Vuo tēp jog vėsas gīvatės žemie gīven!

… Ta rauduonuoji gīvatė… lioub keravuosės žmuonis! Lioub sakīs: kad ana ikond, ni tuo kondė negal baėšgīdītė.

Mona sesou ī matiosi gīvatiu karalio! Saka, tor kaktuo spindonti krīžio.

… Mona dėdiuoji sesou – Kuotrīnelė – ganė če pri tūm ūkėninku karvės. Ož pėimėnelė. Ėr anėi tėn vėsė pėimėnis lioub i Paraizgė sosėvarīs karvės. Ėr anėi tėn žais bikon: a ton vuokīti grajīs, a ton kiaulė varīs, – bikon… Paraizgie – če anėi lioub sosėvarīs. Rītmetēs. Vuo jog ka če tēp bova ta žemė ont riežēs ėšdalīta.

No. Ana saka…

Aš siedo ont tuo tatā – ont tuokiū kiesaliu, – ė vėn monėi tēp: dunks! – līgo: dunks! – līgo tas kiesalis kėlnuojės… Monėi tēp majednē, saka, ruoduos vėin, ka ons dunksčiuo. Dunksčiuo vėn tas tatā kiesalis!..

Atsėkielosi ana pėimėnims sakonti, ka – saka: če kažėnkas ī, saka, tamė kiesalie…

No tėi pėimėnis – vaikelē – ėšsėpjuovė tus tatā tuokius baslius: jau če ī kas nuorintās – ēs anėi ardītė ton kiesali.

No ta tėn, saka, goliejė dvėdešimti pėnkės gīvatės! No vuo tas vėins, kor sosėrongės tėn tamė patiamė dognė, – ta ons toriejė kaktuo če tuoki – a krīžio, saka, a kažėnkas, bet žīmė tuokė kaktuo toriejė… Kaktuo toriejė žėnkla: līgo krīžio tuoki spindonti.

No ė mes, saka, nutariem, ka tas ī tatā gīvatiu karalios.

… Vuo patiamė tamė lėzdė ka tuoki drūkta gīvatė besonti!.. Priūdruojosi tuoki!..

Vuo ka ton gīvatienė vaikē, tėi pėimėnis… – ton kramė i spraskėla idiejė – ėr idūrė tēp i žemė – ėr ana kuoroliava – ėr ana viel tus gīvatūtius – dvėdešimti septīnis gīvatūtius ana ėšbierė! Ėš savės… Kėik ana būtu priperiejosi!..

… Ana saka, ka septīnės gīvatės dar ėšbiega ėš tuo lėzda. Vuo kėik tėn anūm bova… – kėta jog ė nebipamatė…

Nojė. Ka anā tas kiesalis – kiūs! – ruoduos līgo kiūsčiuo. Ana atsėstuojosi saka tims pėimėnims…

Ožmošė ė ton. Ožmošė!.. Vuo ar ons karalios bova, a ne karalios… – vėsė tatā sakė, ka tas tatā – ī tuokėi gīvatiu karalē. So žīmiems.

Vuo paskiau… No, jog anėi nežėna, a korem atsėtėka kas, a neatsėtėka: pėimėnis bova. Vuo ka paskiau soauga, vuo kas bova anims, ar anims atsėtėka, – ka ana nebžėna.

Vīrā pasakuojė ton. Katrėi gauda šeškus. Ka tėn… ka tėn kuokem i slastus ipoulė žaltīs. Saka, ī kap katėns jouds. Panašos i katėna.

Nojė. Jog dabar anėi sakė:

– Jėi! Žaltīs! No ka… Jog grieks tēp sakītė!.. No kuoks tas grieks gal būtė, ka ons ī žvierės, vabals!..

Tėi žaltē ė gīven tēp bikamė pu kuokēs kerās, pu senās medēs kuokēs – kap katėnā… Bikamė paopēs, pri opiu… Bikamė anėi tėn pu tās pakerēs… Ė vem…

Knyga „Plateliškė Stanislava Šoblinskaitė (pasakojimai ir dainos)“. Knygą sudarė Stanislava Stripinienė, redagavo Genovaitė Matevičiūtė. Išleido spaustuvė „Spaudos lankas“, 2014.

Gėmė 1928 m. balondė 28 d. Kretinguos rajuona Darbienu miestelie, mėrė 1969 m. balondė 24 d. Žornalists, poets, dramaturgs.

Pjaun be peilė, dor be īlas…

Vadėnous aš Vaškīs Ontė –
Prīšakie ba vėina dontė.
Matuot patis, kuoks aš vaikis,
Tuokiū retā pasėtaikīs:
Platiū petiū, aukšta stuota,
Čioprīnelė garbanuota…
Vuonės, Barbės ė Petruonės
Kiaurā loptėis lioub dėl monės.
Babkuoms šierė, vīnās gėrdė,
Ne vėina atvierė šėrdi.
Aš – nie krust, aš nie ėš vėitas…
Sakė – eso būda kėita.
Tēp ė būčiuo omžio bėngės,
Meilės bortu gal ėšvėngės,
Jego ne ta auksaplaukė,
Kor gīvenėma sojaukė.
Anuos akis kap perkūnā
Trėnkė mona vėsa kūna:
Žondā bala, ausis kaita,
Junto – vėsa dūšė raituos…
Junto – nabier Vaškė Ontės,
Belėikt paėiškuotėis pontė,
Ožsėnertė sau ont kakla
Ėr ožbėngtė meilė akla.
„Dorni, dorni, – viel galvuojo, –
Spiesi dar ožverstė kuojės.
Prabavuok sosėpažintė,
Prisėglaustė, apkabintė…“
Prabavuojau. Atsėkondau –
Ožveliejė mon par spronda.
Mažėlėkė, vuo kad diejė –
Gera posdėini goliejau.
Puo tuo bova baisi gieda,
No, bet anuos naregietė.
Aš, bruolelē, nabgaliejau
Tāp jau dėdėlē mīliejau.
Anuos amats – dontis trauktė.
Nier kuo, mėslėjo, balauktė.
Nuejau, aprėšėis žonda,
Sosėgiedės, nusėgondės…
– Pavardė?
– Aš – Vaškīs Ontė,
Atejau ištrauktė dontė…
Gelžėis krasie pasvadėna,
Mona galva atkragėna…
I anuos akis veiziejau –
Daugiau nieka nabnuoriejau.
– Kurioj vietoj jaučiat skausmą?
– Vėsor, daktarė brongiausė.
– Kurį trauksim? – viel paklausė.
– Tuo, kor prīšakie, pėrmiausē
No ėr traukė, no ėr ruovė,
Aš kap veršis pjaunams bliuoviau.
Nuoro anou viel regietė –
Ontra donti rēks pridietė…
Grētā borna Vaškė Ontės
Par ton meilė lėks badontė.
Pjaun ba peilė, dor ba īlas,
Šėrdės kraujēs apsėpīlė.
Vaikē, mergės, ratavuokėt,
Kon darītė – sogalvuokėt.

Birutė Teresė Toleikytė-Lengvenienė (1942 m. kovo 7 d. Stemplėse, Švėkšnos valsčius – 2010 m. gruodžio 8 d.) – pedagogė, rašytoja, Lietuvos ir Rietavo savivaldybės kultūros, sporto bei politinė veikėja.

Rodou Žemaitėjuo

Plėkā ėšriedītė beržā…
Avietės – tik pėlkas rīkštės…
Stingst vondėnėnē dažā
Ont stagarū ožpernīkštiu.
Ė šaltē jau isėšvankou,
Ė saulė jau švėistė ožmėrša,
Vo meška kėrtėma longūs –
Blėzg vondėns pelkelės puo ėrkštvuom.
Ė deg Žemaitėjuo vėsuo
Gražiausės uoranžėnės ugnis,
Ė prausas mėgluo ė rasuo
Žalē nolakoutas broknės.
Bevardē opelē i atmintėis upis
Senē sotekiejė ėr tėn pasėlėka…

Eso gėmusi 1931 m. kuova 1 d. Telšiū valsčiaus Kveiliū kaimė.Vieliau tievā nusėpėrka ūki kėtuo Telšiū rajuona pusie, link Seduos, Kalnienu kaimė. Lonkiau gretėma Buožienu kaima pradžiuos muokīkla. Paskiau muokiaus Telšiū gėmnazėjuo, Muokītuoju semėnarėjuo, bėngiau Kauna vėdorėnė dailės muokīkla.

Pėrma eilierašti parašiau dar 9 metu omžiaus – tumet muokiaus Buožienu pradžiuos muokīkluo (Telšiū rajuons). Vuo 1948 metās, bamuokīdamuos Telšiūsė, sokūriau eilierašti, katros lig pat šiuol īr dainioujems „so pasėkraipīmās“: „Vuo pasakīk, ar viel atėisi, soriekos pėmpē ont dėrvuona“… Tumet jau daug rašiau. Telšiū gėmnazėjuo (nu 1942 m.) dėdėlē iduomē mūsa literatu būreliou vaduovava muokītuos Kudirka, vuo po kara – Skeivīs, Tīlenis. Tīlėni so žmuono (irgi muokītuojė) ėšvežė i Sibira. Omžėna pagarba tū tomsiū laikū švītorems!

Muoksla draugā mon ėlga laika prikaišiuojė, ka naėšejau literatūras kelēs, naėšmuokau Ezuopa kalbuos, parašiniejau tik retkartēs ėr tik sau. Pabėngiau Lietuvuos Dailės instituta, dėrbau Muodeliu numūsė. Ka tik leida svēkata, tonkiau lonkiau Telšius. Če daug gera ėr bluoga mačiau, daug kon patīriau.

Pri žemaičiu atmintėis opės

Tėn meldās žemaitē, puo krīžēs soklopė,
Ož pruotievius, douna, naujagimi plėka…
Ten prūdūs kvapa dar sklēd ajerā…
Gražoms mona kaima! Soverts ėš ūkieliu –
Kap mona mamalės apdėlės rožončios…
Vuo suodna kuoplīčiuo – alsavėms smūtkelė.
Tievalis dar šnek, bruolelē vėj pončius,
Mamalė verp vėlnas žėimuos vakarās.
Susiedā atejėn, ont soulūn susiedėn,
Mėlelēs marškuonēs švarēs pasiriedėn,
Vės varsta ėš lieta žemaitėška šnekta –
Ėr patis vės pašnek, ėr klausuos kėtūm.
Vuo aš – trupinielis glaudous pri tievalė.
Puo biški atsėver žemaičiu pasaulis,
Tik dar namatītėis tuo krovėna kelė,
Išniekinta žmuogaus, ikalintas saulės,
Kraujēs nutaškītu arėmu gimtū.
Vėsė ėškeliava kelelēs skirtingās
Puo vėina, puo vėina i omžėna tīla…
Pri atmintėis opės aš stuovo sustingės,
Beržielis atruoda kap žali krapīla,
Ėr švėntėn i ateiti kieli jaunima.

Žemaitėška meilė

Vuo pasakīk, a viel atėisi
Suklīkos pėmpē ont dėrvuona…
Aš tau ronkelė viel ėštėiso
Ė mūsa meilė būs na muonā.
To mon sakīsi: „Mīlo baisē“
Ė špuokā švėlpaus ont šakelės…
No, pasakīk, a viel atėisi,
A gildītė apsėmuok šėrdelė?
Jezminā pasklēs skani smuoka,
Saulelė tūpsēs ož beržīna.
Aš tavės laukso nusėkriuokusi,
Darželie kvietka nusiskīnusi.
Vuo kas par kelms ta meilė īra,
Ka širdi bada kap so peilēs?
Ba meilės šėrdės jau sostīra,
Kuoks durnis ėšgalvuojė meilė?

Švėna Juona nakti

Žėb ont smėlguoms karuoliokā,
Šuok velnātē pabalēs…
Saulė leidās, luo šoniokā,
Riekau mergas pašalēs…
Ėš ganīklu tūzė – tūzė
Skersā placės: ar matā?
Pargen karvės pėimou Juzis –
Būs pėinelė ata-tā.
Saulė topās ož eglīna…
Klumpē patis Ontė neš…
Ont gruonīčės, pri karklīna,
Sava Vuonė, žėna, ras.
Ton naktelė švėnta Juona
Rēktom mislītė švėntā,
Vuo vėsuokėi zababuonā
Lend i galva nalauktā.
Ontė stuov kap onžoulielis,
Koisē kap strėbuokā kond,
Kvep kap mergas lauka gielės –
Ontė Vuonės nabsorond.
Ai, to Vuonė, brongi Vuonė,
Kon to mon dabā darā?
Jug vėinam par švėnta Juona
Īra baisē nagerā.
Kap vabuolės tava akīs
Braiža širdi.
Kāp ėštvertė?
Tuos apvalės cėbolėkės,
Kap žėnā, ėš klumpiu vert.
Dar i zlastė ved tėi koisē,
Vuo kad trėnkso, puo velnēs!
Pliaukšt! Supīkės Ontė baisē
Nuklumpiava pabalēs.
Žemaitėškas piršlības

Kā i torgo Ontė ejė,
Viejē pūtė, lītos lėjė.
Tik Ontuonou na galvuo –
Tonkē līn jug Lietuvuo.
Ēdams susitink Ontuosė –
Dėkta merga, rauduonposė.
– Labas, Ontė…
Ontė:
– Jie.
– Līn ėr līn… Vuo jie, vuo jie…
Mėslėj Ontė: „Buobas rēk,
Tik Ontuosė par daug šnek“.
– Jie tāp lis, supūs bolbelės.
– Apsėstuos gal lig veselės…
– Ontuonieli, a tā jie?
Žanīsmuos? Vuo jie, vuo jie…
Tik a mīli?
– Jie tatā.
Dar lig šiuol nasopratā?
Tuoliaus sosėkėbėn ejė,
Viejē pūtė, lītos lėjė.

Žemaitėškė žuodē

Baltas pleštėkės… Nieka neblauko.
Baltas pleštėkės… Nieka nebnuorio.
Baltas pleštėkės aptūpė laukus,
Vėsus mėškalius, truobas ėr tuoras.
Baltas pleštėkės… Nieka nebmėslėjo.
Baltas pleštėkes… Nieka nebatmėno.
Bet tuos josėnas žuodēs neėšlejo,
No sunkībės pavėrtusi akmėnio.
Tiktā veizous, kāp balst mona kakta –
Baltas pleštėkės mitrē palaiduos!..
Oždarīs i bebriekštontė nakti
Tujau pat – ne po saulės laiduos.

Aušruos balaukont

Stalčelie sogoldītė ėlsas šaukštā,
Babūnės šėltū ronkū numazguotė,
Vuo šalėp peilis – ėšsėtėmpės,
Apgintė rami mėiga pasėruošės.
Šakutės sosėglaudėn ded i aki
Mažė šaukštelē sapnūs cokru laiža,
Tik mazgėnė skarelė, ba sīluos sosmokusi,
Jau paskotėnės sava dėinas skaita.
Rauduonu plītū pečiou dar rosen onglelė
Ėr lauk atēnont naujė rīta,
Ka viel galieto šėlomo alsoutė,
Babūnė ka galieto posrītė taisītė.

 

Gimtėnė

Gimtėnie mona šėndėin īr truobelė,
Longelēs veizontēs i mėigtonti Babrunga.
Vuo unt lėptelė stuov meškernīks Jūzaps
Ėr, gaudīdams uns raudelės, tabuoka rūka.
Unt kronta trīs palkūzā veiz i plūdė,
Vuo katėns ausi nago krapšta.
Dūmielis kėlst ėš lauka koknės,
Sosiedė daržė tarp buruoku žemė kapsta.
Raitītās ragās vuožka grauž batvėni,
Vuo mama šėlta pėina kuoš par marli –
Tėik daug dar tėn stebūklu šėndėin īr,
Ka apsakītė anėms žuodiu naožtekto.
Nors siedo suostėnie tarp mūru,
Bet mintimis ėr jausmās – vės Gimtėnie,
Kor buočiu kaulā ėlsas kapinīnūs,
Kor dūšė jautas laisva – kap laukėnė.

Zīlė brazdėn i longa – būs šalta (ana tēp šėlomuos prašuos).

***
Priš šalti medē gėrgžd, cīp.

Blezdingas žemā lakiuo, biek šėina gelbietė – būs litaus. Vo je anuos aukštā skraida – lauk pagadas.
***
Pavasaris prasėded tumet, ka praded gėiduotė cīrolis.

Je kronklē lek i vakarus, būs uora atmaina.
* **
Je kiaulės tolžės pradiuo tėva, paskiau ēn gumbs ėr ont gala īr stuora, pavasaris būs šalts.

Joudvarnis kronk – būs litaus.
* **
Gondros nosėtepės – lauk litaus.

Joudvarnis kronk – grētā ožšals. Je ons kronk lakiuodams, būs pagada.
* **
Je par Kaliedas līn, līs ėr par šv. Juona.

Je šou vuoluojes a joudvarnē kronk, būs prasts uors.
* **
Stolpā pri saulės – saulabruolē – praneš api prasta uora.

Je par Grabnīčės sning, bėtės gerā spėis.
* **
Lašėnē rasuo priš līto.

  • Padarīk moni žėnontio, vo aš tavi – baguoto.
  • Barzduos rieti priskotā, vo pruota neigavā.
  • Matuomo vėrbo sau akis krioš.
  • Par neminta muoli daug varga kėntiesi.
  • Kas nekeravuo papėntė, nustuo ė kepala.
  • Ka ė dėdėlis, vo ka nepalekos.
  • Kas tas do paukštis, ka sava plunksnu nepaneš?
  • Sokėla kap viežē prīš perkūnėjė.
  • Kap ėš akiu, tēp ėr ėš atmintėis.
  • Palėjės potras nebsolaižīsi.

Plateliū–Babrunga apīlinkies 1939 metās ožrašė Brutienis Zėduorios

Scroll to top