Žemaitijos nacionalinio parko kraštovaizdis

Žemaitijos nacionalinio parko kalvotą reljefą, išskyrus Platelių ežero duburį, suformavo prieš 10–12 tūkstančių metų praslinkęs ledynas. Visa nacionalinio parko teritorija patenka į Žemaičių aukštumos šiaurės vakarinę dalį. Manoma, kad Platelių ežero duburys susiformavo gerokai anksčiau ir yra seniausias ne tik Lietuvoje, bet ir visoje paskutiniojo apledėjimo srityje: ežero dugne rastų geologinių darinių (gitijų) amžius siekia apie 130 tūkstančių metų ir jos nėra padengtos vėlesnių laikotarpių nuogulomis. Platelių ežere susiformavusių gitijų formos (ekstruzijos) yra labai retas reiškinys ne tik Baltijos regione, bet ir visame pasaulyje.

Daugiau kaip pusę nacionalinio parko teritorijos užima miškai, daugiausiai brandūs ir pusamžiai, vyrauja spygliuočiai, ypač eglynai. Atvirame kraštovaizdyje dominuoja pievos.

Kalvotą ir miškingą kraštovaizdį paįvairina upės ir upeliai, didesni ir mažesni ežerai, pelkės, šaltiniai. Platelių ežeras – didžiausias ir giliausias Žemaitijoje – išsiskiria ne tik salų ir pusiasalių gausa, bet ir turtingu povandeniniu pasauliu su ledynmečio laikus menančiomis žuvimis, ežeriniais sykais, viduramžių kultūros paveldu: pilies liekanomis, tilto poliais.

Pasislėpęs tarp miškų, kalvų ir pievų senasis kultūros paveldas – senovės gyvenvietės, piliakalniai, alkakalniai, senkapiai ir kapinynai – per daugelį metų tapo neatsiejama nacionalinio parko kraštovaizdžio dalimi.

Vienkiemines sodybas, kaimus ir miestelius puošia koplytstulpiai, kryžiai ir koplytėlės, senosios medinės bažnyčios, atspindinčios žemaitiškas medžio drožybos tradicijas. Mūrinių pastatų nedaug, išsiskiria Žemaičių Kalvarijos bazilika, buvusio Platelių dvaro pastatai.

Scroll to top